Pravėrėme duris –
Išėjom, išplasnojom…
Mus tolimi pasauliai šaukė –
Ta nenumaldoma pavasario viltis…
Melsvon tolybėn mūsų valtys plaukė,
Bet būk rami, sugrįšim, mama!
Mūs širdyse Jums
Begalinė meilė šlama…
Pravėrėme duris –
Išėjom, išplasnojom…
Mus tolimi pasauliai šaukė –
Ta nenumaldoma pavasario viltis…
Melsvon tolybėn mūsų valtys plaukė,
Bet būk rami, sugrįšim, mama!
Mūs širdyse Jums
Begalinė meilė šlama…
Bėga metai kaip paukščiai pro šalį.
Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
Tik širdis patikėti negali,
Kad taip greit jie galėjo praeit.
Ir žvelgi tu su nuostaba kartais
Į suaugusius savo vaikus.
Negali patikėti, kad skamba
Anūkėlės balselis švelnus.
Bet gal šito žmogui pakanka –
Kad į ateitį žvelgtų ramus…
Kai Tu šalia – ramu, saugu ir gera,
Kai Tu toli, Tave mintim seku,
Kely pavargę, grįžtame į salą
Sutvertą iš vaikystės ir sapnų,
Kad dar kartelį prie Tavęs prisėsti,
Pažvelgt į viską Tavo akimis
Ir prie gerumo Tavo prisiliesti
Kaip, kad vaikystėj, Tėve,- širdimis.
Mama, geriausias žmogus pasauly,
Mama, tai meilė stipri.
Mama, tai švelniausias žodelis,
Kurį aš ištarti galiu.
Tu lyg jūra gili,
Tartum toliai žali..
Tu viena mums esi-
Mama mūsų brangi..
Atsikėlus ryte
Pamatai mane
Su gėle delnuose –
Lyg sapnuotum mane.
Regiu dienas,
Tas linksmas, nuoširdžias,
Kai bėgiojom lauke
Su saldainiais burnoje.
Mama, atleisk,
Kas buvo ne taip,
Tik žinok,
Myliu Tave!
Comments are closed