Mes užaugom, iš namų išėjom,
Rodos, tik ilsėkis, būk rami.
O juk rūpesčių nesumažėjo
Nuo tada, kai buvome lopšy.
Pakely gimtinės medžiai šlama
Ir svaigina žiemos vėsa.
Tu labai mums reikalinga, Mama,
Laukianti, atleidžianti, gera.
Mes užaugom, iš namų išėjom,
Rodos, tik ilsėkis, būk rami.
O juk rūpesčių nesumažėjo
Nuo tada, kai buvome lopšy.
Pakely gimtinės medžiai šlama
Ir svaigina žiemos vėsa.
Tu labai mums reikalinga, Mama,
Laukianti, atleidžianti, gera.
Bėga metai kaip paukščiai pro šalį.
Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
Tik širdis patikėti negali,
Kad taip greit jie galėjo praeit.
Ir žvelgi tu su nuostaba kartais
Į suaugusius savo vaikus.
Negali patikėti, kad skamba
Anūkėlės balselis švelnus.
Bet gal šito žmogui pakanka –
Kad į ateitį žvelgtų ramus…
Kai Tu šalia – ramu, saugu ir gera,
Kai Tu toli, Tave mintim seku,
Kely pavargę, grįžtame į salą
Sutvertą iš vaikystės ir sapnų,
Kad dar kartelį prie Tavęs prisėsti,
Pažvelgt į viską Tavo akimis
Ir prie gerumo Tavo prisiliesti
Kaip, kad vaikystėj, Tėve,- širdimis.
Tau mama-mieloji,vienintele
Gražiausioji ir brangiausioji-pavasario gėlės –
Tau- vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai
Ačiū, kad myli-gerą ir blogą,
Švelnų ir piktą vaiką,
Kad aklinoj tamsoj randi,
Paguodos ir atjautos gėlelę.
Ačiū, kad esi.
Mama, geriausias žmogus pasauly,
Mama, tai meilė stipri.
Mama, tai švelniausias žodelis,
Kurį aš ištarti galiu.
Tu lyg jūra gili,
Tartum toliai žali..
Tu viena mums esi-
Mama mūsų brangi..
Comments are closed