Labai užjaučiame Tave netekties valandą.
Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę,
Bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai,
O žodis “niekada” vis žeidžia tolstant praradimui.
Labai užjaučiame Tave netekties valandą.
Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę,
Bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai,
O žodis “niekada” vis žeidžia tolstant praradimui.
Mes negalime užpildyti Jūsų netekties,
Bet norime pasidalinti Jūsų skausmu.
Mes negalime pakeisti lemties,
Bet norime palengvinti jos kelią.
Mes negalime įveikti būties,
Bet norėtume padėti savo buvimu.
Žmogus – tik žemės svečias,
Ir turi jis sugrįžt namo.
Bet kaip sunku išleisti jį į kelią,
Kuriuo negrįžta niekas atgalios.
Užsidegė žvaigždė ir vėl užgęso,
Dangus tik žėri amžinai.
Tu sušukai esu – mes esam,
O aidas atkartojo kaip trumpai.
Visos mūsų maldos kasdieninės,
Viešpatie, duok tėviškės dangaus.
Tik tenai pailsusios krūtinės,
Po visų kelionių atsigaus.
Jei dar įmanoma tave paguosti,
Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim.
Tik žmogui skausmą pažaboti,
Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.
Comments are closed