Palinguoki, vėjau, diemedžio šakelę,
Kad ji sušlamėtų liūdesiu giliu.
Jau nebepažvelgsiu į gimtinės kelią,
Prisikelti amžiams aš nebegaliu.

Jus palietė tamsa ranka vėsia,
Dabar jokia užuojauta neguodžia,
Nebent viltis, kad neišnyks dvasia,
Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai.

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų.
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy,
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.