Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų?
Erškėčiuotą kelią eitum,
Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.

Amžiams užsimerkė Tavo akys,
Lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.

Mirtis skausminga ir beskausmė būna,
Gyvenimas be skausmo – niekada.
Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo,
Tai tik likimo, ne žmogaus klaida.

Mes negalime užpildyti Jūsų netekties,
Bet norime pasidalinti Jūsų skausmu.
Mes negalime pakeisti lemties,
Bet norime palengvinti jos kelią.
Mes negalime įveikti būties,
Bet norėtume padėti savo buvimu.