Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante.
Staiga jis paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą! Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus, ir kuo stipriau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o vėliau sušuko:
– Supratau!
Pakeliam tostą už gerus ir supratingus draugus.