Kalbasi senutė apie šių dienų jaunimą. Aštuoniasdešimtmetė moterėlė draugužei ir sako:
– Dieve mano, kaip pasikeitė šių dienų jaunimas! Prieš šešiasdešimt metų aš tiesiog negalėdavau pasirodyti gatvėje – visuomet kas nors prikibdavo: tai į šokius, tai į kavinę, tai bent pasėdėti, pasišnekėti kviesdavo. Šiandieninis jaunimėlis – mandagesnis. Dabar galiu bet kuriuo metu vaikščioti gatvėmis – niekas ir negalvoja prie manęs prikibti.
– Ką ten jaunimas, – pritaria bendraamžė. – Jau ir mūsų kartos vyrai pasikeitė. Anądien aš viešėjau pas draugą, su kuriuo susipažinau per pažinčių tarnybą, ir grįžau namo labai nusivylusi… Įsivaizduoji, kavalieriui netgi teko tris kartus per veidą suduoti.
– Jis kibo prie tavęs?
– Ką tu, ką tu? Tiesiog man visą laiką atrodė, jog jis jau miręs.
Tad pakelkime taures už besikeičiančius laikus ir visada išliekančią jauną širdį.

Ūkininko žmona sako vyrui:
– Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta jubiliejaus proga papjauti gaidį?
– O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras.
Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.

Kartą į Rytų valdovo rūmus Birkaše atvyko šokėja su muzikantais. Ji šoko prieš valdovą pritariant liutniai, fleitai ir citrai.
Šokėja šoko ugnies šokį, kardų ir iečių šokį, šoko žvaigždžių šokį bei erdvių šokį. Paskui ji pašoko gėlių šokį. Po to mergina nusilenkė valdovui. Tas paprašė prieiti arčiau ir paklausė:
– Sakyk man, gražuole, grakštybės ir žavesio dukra, kur tu išmokai tokio meno? Kaip tau pavyksta tokiuose ritmuose ir muzikos garsuose paliesti stichiją?
Šokėja dar kartą nusilenkė ir tarė:
– Jūsų didenybe, aš nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Tik gerai žinau: filosofo siela slypi jo mintyse, poeto siela – jo širdyje, dainininko siela skamba jo gerklėje, o šokėjos siela virpa visame kūne.
Tad pakelkime taures už virpulį visame kūne, padarykime pertrauką prie stalo ir, muzikantams padedant, parodykime, kad ir mūsų kūnai dar nesuglebę ir šokio ritmuose gali virpėti siela visame kūne!

Svečiams išsiskirsčius, žmona ilgai šniurkščiojo nosimi, pagaliau pravirko.
– Kas yra? Kas atsitiko? – nustebo vyras. Juk vaišės praėjo puikiai. Visi svečiai liko patenkinti.
– Tau tik svečiai ir terūpi! – kūkčiodama atsakė žmona. Staiga ji nusišluostė ašaras ir perėjo į ataką:
– Koks tu stuobrys netašytas! Argi tu negalėjai ramiai ir paprastai susirinkusiems pasakyti, kad mudu su tavimi gyvename dvidešimt trečiuosius metus, o ne visa gerkle išbliauti: „Mes susituokę jau ketvirtį amžiaus!“
Pakelkime taures už tai, kad, mums išsiskirsčius, mūsų mielieji šeimininkai nerastų priežasčių būti nepatenkinti.