Gyveno trys draugės. Numirė. Pateko į dangų. Stovi prie rojaus vartų, beldžia ir niekas jų neįleidžia. Viena ir sako:
– Tegul ant šios tvoros atsiranda tiek šakelių ir lapeliu, kiek aš kartų buvau neištikima vyrui žemėje.
Pirmai ant tvoros atsirado vienas kitas lapelis ir šakelė. Bandė lipti, bet niekaip negalėjo perlipti. Antrai truputį daugiau lapelių ir šakelių. Sunkiai lipo, bet perlipo. O trečiai išaugo daug šakelių ir lapelių, todėl jį be didelio vargo perlipo per tvorą ir pateko į rojų.
Tad išgerkim už tas moteris, kurios ir žemėje sau tiesia kelia į rojų.

Suvalkietis įsimylėjo šaunią merginą. Vieną dieną ji ir sako:
– Šiandien vakare tėvai žada eiti į svečius. Mudu galėsime pabūti vienui vieni. Kai jie išeis, aš mesiu monetą į lango stiklą, tu išgirsi skambtelėjimą ir ateisi pas mane.
Sutartu laiku mergina meta monetą į lango stiklą. Praslenka ištisa valanda, bernužėlis nesirodo. Sunerimusi ji atidaro langą ir pašaukia vaikiną vardu.
– Aš čia, mieloji! – atsiliepia balsas iš apačios.
– Negi negirdėjai, kaip nukrito moneta?
– Aišku, girdėjau.
– Tai kas atsitiko?
– Štai visa valanda aš ieškau tos monetos ir negaliu surasti.
Tad pakelkime taures už čia esančius suvalkiečius!

Valdovas įsakė savo vergui papjauti avinėlį ir vaišių stalui iškepti pačią geriausią mėsą. Vergas taip ir padarė: patiekė avinėlio širdį ir liežuvį. Kitą dieną šeimininkas vergui įsakė pietums patiekti pačią blogiausią avinėlio mėsą. Vergas ir šį kartą patiekė širdį bei liežuvį.
– Kaip tai suprasti? – nustebo šeimininkas. – Paaiškink!
– O valdove, – nusilenkdamas pasakė vergas, – kas gali būti vertingesnio už širdį ir liežuvį, jeigu jie panaudojami švariems ir kilniems tikslams… Ir kas gali būti blogiau, kai širdis bei liežuvis panaudojami blogiui?
Tad pakelkime taures, kad širdis ir liežuvis tarnautų kilniems tikslams.

Chemikės geria tol kol praranda reakciją, seselės geria tol, kol praranda pulsą, tad išgerkime už moteris fizikes, kurios geria tol, kol praranda pasipriešinimą!