Uzbekas vedė našlę. Po vestuvių žmona atidarė skrynią ir parodė savo brangenybes. Paskui iš skrynios kampo ištraukė keletą naktinių kepuraičių.
– Kam jų tiek daug? – nustebo jaunikis.
– Tai mano buvusių vyrų kepuraitės, – paaiškino ji. – Nė vienas iš jų nesulaukė nė dviejų vedybinio gyvenimo metų: jie mirė.
Tai išgirdęs jaunuolis nusitraukė nuo galvos kepuraitę, sviedė ją žmonai sakydamas:
– Vardan Alacho! Paimk tu šią kepuraitę ir palik mane ramybėje. Mano vargšė motulė neturi kito sūnaus, tik mane vieną! – tai pasakęs jis davė kojom valią.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie laiku pastebi šeimyninio gyvenimo nelaimę!
Kinai turi tris paveikslus. Pirmajame pavaizduotas giliai susimąstęs žmogus, antrajame – žmogus besiraunantis plaukus, o trečiasis – visa gerkle besikvatojantis ir šokantis iš džiaugsmo. Po pirmuoju paveikslu parašyta: „Šis žmogus svarsto vesti, ar nevesti“. Po antruoju – „Šis žmogus jau vedė ir šiandien gailisi“. Po trečiuoju paveikslu – užrašas: „O šis žmogus išsiskyrė ir dabar laisvas“.
Beveik visi vyrai savo gyvenime nedaug turi linksmų ir laimingų dienų. Tad pakelkime taures už vyrų laimingiausias dienas!
Į seksopatalogijos kabinetą įeina suvargęs vyriškis.
– Pone daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona… tai pirmą kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta.
– Keista! – susimąsto gydytojas. – Atsiveskite žmoną, reikia su ja pasikalbėti.
Kitą dieną žmona pasakoja:
– Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra… Kai mano vyras pirmą kartą su manimi… tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą – sausio pabaigoje.
Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūrų skirtumo!
Susirinkęs būrelis žmonių užgesinę šviesą bando iššaukti dvasias. Viena našlė išsikviečia savo vyro sielą ir klausia:
– Ar tikrai tai tu, mano brangusis vyreli?
– Taip, tai aš! – pasigirsta kimus balsas.
– Sakyk, mielasis, ar tau geriau dabar, ar kai mudu kartu gyvenome?
– Dabar.
– Džiaugiuosi, aukseli. Vadinasi, dabar tu danguje.
– Ne, pragare! – pasigirdo atsakymas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie šiame gyvenime nesurado šeimyninės laimės.
Žalia varlė šliaužia geležinkelio bėgiais. Staiga pralekia traukinys ir nukerta jai kojas. Nušliaužia varlė į krūmus ir mąsto:
– Gražios buvo kojytės, reikėtų grįžti ir pasiimti.
Varlė tik nušliaužė ant bėgių ir pralėkdamas traukinys nukerta jai galvą.
Pakelkime taures už tai, kad neprarastume galvos dėl gražių kojyčių.
