Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
– Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas.
– O aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinkleli su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!

Sveiki gyvi visi čia susirinkę, jauni tiesūs ir seni sulinkę, ant vestuvių vaišių, kumpių, dešrų ir ragaišių. Pasitikote Jaunuosius iš santuokos rūmų grįžusius, santarvėj ir meilėj gyvent pasiryžusius.

Mes ilgai keliavome, pavargome ir nusikamavome, o Jūs visi kantriai laukėte, akių nuo kelio neatitraukėte. Tad dabar gražiai pasėdėsime, už Jaunuosius taures pakilosime, vestuvių dainas padainuosime, šokius šoksime.

Tad laimink, Motule, tu savo sūnelį
Laimingo linkėk jam gyvenimo kelio
Pavargusiom rankom Tu jį apkabinki
Ir savąją širdį tuokart nuraminki.
Palaimink ir Tu, o gerasai Tėveli,
Linkėk jam daug laimės ir džiaugsmo be galo
Mylėti viens kitą ir gimtąjį namą.