Velykos – tai viena svarbiausių pavasario švenčių, kurioje persipina krikščioniškos ir senosios pagoniškos tradicijos. Ši šventė simbolizuoja gamtos atgimimą, Kristaus prisikėlimą ir naują pradžią.
Velykų laukimas prasideda nuo gavėnios – keturiasdešimties dienų pasninko, per kurį žmonės susilaiko nuo tam tikrų maisto produktų ir linksmybių. Didžioji savaitė prieš Velykas kupina rimties ir susikaupimo, o Didįjį šeštadienį tradiciškai ruošiami šventiniai valgiai bei marginami kiaušiniai.

Vienas svarbiausių Velykų akcentų – Velyknakčio pamaldos per kurias tikintieji šventina ugnį ir vandenį, o bažnyčiose skamba Prisikėlimo giesmės. Sekmadienio rytą vyksta iškilmingos Prisikėlimo mišios, o po jų žmonės sveikina vieni kitus, linki džiaugsmo ir sveikatos.
Velykų simbolis – margutis, kuris reiškia gyvybę, atsinaujinimą ir vaisingumą. Kiaušiniai dažomi įvairiais būdais: naudojant natūralias priemones, vašku ar skutinėjant raštus. Velykų rytą vaikai ir suaugusieji žaidžia margučių ridenimo žaidimus – tikima, kad tai atneša sėkmę ir gerovę.

Velykų rytą visa šeima susirenka prie šventinio stalo, kuris būna gausiai padengtas įvairiais patiekalais: virtais margučiais, Velykų pyragu, kumpiu ir kitais gardumynais. Prieš valgį šeimos nariai dalijasi margučiais, sudaužia juos ir linki vieni kitiems gerų metų.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse gyva tradicija, kad Velykų rytą vaikams dovanas atneša Velykų bobutė. Mažieji palieka tuščius krepšelius, o ryte randa juose saldumynų ir spalvotų kiaušinių.
Senovėje buvo tikima, kad per Velykas reikia suptis sūpuoklėse – tai esą užtikrina gerą derlių ir saugo nuo piktųjų dvasių. Kai kuriuose regionuose jaunuoliai laistydavo merginas vandeniu, nes tikėjo, kad tai suteiks joms grožio ir sveikatos.
Velykų tradicijos sujungia šeimą, skatina bendrystę ir leidžia puoselėti senąsias kultūrines vertybes, kurios perduodamos iš kartos į kartą.