Kai mažytė buvau,
Supavai liuliavai…
Kai suaugus tapau,
Patarimų davei.
Prie tavųjų pečių,
Tartum sienos tvirtos,
Prisiglausti galiu
Ir dabar nuolatos…
Akyse tavose,
Visad meilę regiu,
O smagiausia tada,
Kai mes būnam kartu!
Kai mažytė buvau,
Supavai liuliavai…
Kai suaugus tapau,
Patarimų davei.
Prie tavųjų pečių,
Tartum sienos tvirtos,
Prisiglausti galiu
Ir dabar nuolatos…
Akyse tavose,
Visad meilę regiu,
O smagiausia tada,
Kai mes būnam kartu!
Bėga metai kaip paukščiai pro šalį.
Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
Tik širdis patikėti negali,
Kad taip greit jie galėjo praeit.
Ir žvelgi tu su nuostaba kartais
Į suaugusius savo vaikus.
Negali patikėti, kad skamba
Anūkėlės balselis švelnus.
Bet gal šito žmogui pakanka –
Kad į ateitį žvelgtų ramus…
Kai Tu šalia – ramu, saugu ir gera,
Kai Tu toli, Tave mintim seku,
Kely pavargę, grįžtame į salą
Sutvertą iš vaikystės ir sapnų,
Kad dar kartelį prie Tavęs prisėsti,
Pažvelgt į viską Tavo akimis
Ir prie gerumo Tavo prisiliesti
Kaip, kad vaikystėj, Tėve,- širdimis.
Plaukuose jau sužvilgo sidabras,
Bet tai nieko – gražesnis tapai.
Tavo meilės šypsnių paliesti
Dideli juk užaugom vaikai.
Aš už daug ką turiu tau dėkoti:
Ir už meilę, kurią man davei,
Ir už tai, kad išmokei šypsotis,
Ir už tai, kad beslystant laikei.
Galiu prie kojų tavų atsiklaupti,
Tavo ranką laikyti delne,
Tiktai viena, Tėveli, manęs neišmokei-
Kaip dėkoti nežinome Tau!
Idealo tavy neieškojau, dėkui tau vien už tai,
Kad buvai, kad išmokei “stovėti ant kojų”
Ir visad pirmas ranką tiesei…
Kad tavieji namai tapo mano nuostabiausiu vaikystės lopšiu,
Kad parodei man pavyzdžiu savo,
Kaip išlikti žmogum tarp žmonių.
Tėveli, noriu, kad žinotum, jog esu labai laiminga būdama tavo dukra.
Linkiu, kad tavo svajonės pildytųsi,
džiaugsmingos akimirkos lydėtų kiekvieną tavo žingsnį,
o sveikata niekada nekeltų rūpesčių.
Niekada nepamiršk, koks brangus man esi! Su Tėvo diena.
Comments are closed