Gimtadienis – pati gražiausia šventė,
Gyvenimas – toks mielas, nuostabus.
Gražiausi metai dar nepragyventi,
Gražiausi metai tie, kurie dar bus.

Jei dienos būtų plaukiantys laivai,
Kiek nuostabių šalių galėtumėm išvysti!
O vieną dieną netikėtai atsiirtume tenai,
Kur šiluma širdžių stipriau už saulę švyti…
Lai Tavo dienos būna plaukiantys laivai!

Į tolimą, užkampų Gruzijos kaimelį atvyko žurnalistas ir susirado šios vietovės įžymybe aksakalą, sulaukusį 120 metų. Žurnalistas paklausė senuko, ar šis jaučiąs savo senatvę.
– Žinoma, jaučiu, atsakė aksakalas.
– Kaip?
– Kai man buvo šimtas metų, atsakė senasis gruzinas, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno. Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais aš išgerdavau jau tik dešimt stiklinių. Na, o dabar aš kasdien teišgeriu tik devynias stiklines vyno…
Tad pakelkime tostą už tai, kad gyventume taip ilgai, kaip senasis gruzinų aksakalas, ir skųstumėmės senatve taip, kaip skundėsi aksakalas…

Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante.
Staiga jis paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą! Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus, ir kuo stipriau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o vėliau sušuko:
– Supratau!
Pakeliam tostą už gerus ir supratingus draugus.