Ūkininko žmona sako vyrui:
– Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta jubiliejaus proga papjauti gaidį?
– O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras.
Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.

Kartą į Rytų valdovo rūmus Birkaše atvyko šokėja su muzikantais. Ji šoko prieš valdovą pritariant liutniai, fleitai ir citrai.
Šokėja šoko ugnies šokį, kardų ir iečių šokį, šoko žvaigždžių šokį bei erdvių šokį. Paskui ji pašoko gėlių šokį. Po to mergina nusilenkė valdovui. Tas paprašė prieiti arčiau ir paklausė:
– Sakyk man, gražuole, grakštybės ir žavesio dukra, kur tu išmokai tokio meno? Kaip tau pavyksta tokiuose ritmuose ir muzikos garsuose paliesti stichiją?
Šokėja dar kartą nusilenkė ir tarė:
– Jūsų didenybe, aš nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Tik gerai žinau: filosofo siela slypi jo mintyse, poeto siela – jo širdyje, dainininko siela skamba jo gerklėje, o šokėjos siela virpa visame kūne.
Tad pakelkime taures už virpulį visame kūne, padarykime pertrauką prie stalo ir, muzikantams padedant, parodykime, kad ir mūsų kūnai dar nesuglebę ir šokio ritmuose gali virpėti siela visame kūne!

Svečiams išsiskirsčius, žmona ilgai šniurkščiojo nosimi, pagaliau pravirko.
– Kas yra? Kas atsitiko? – nustebo vyras. Juk vaišės praėjo puikiai. Visi svečiai liko patenkinti.
– Tau tik svečiai ir terūpi! – kūkčiodama atsakė žmona. Staiga ji nusišluostė ašaras ir perėjo į ataką:
– Koks tu stuobrys netašytas! Argi tu negalėjai ramiai ir paprastai susirinkusiems pasakyti, kad mudu su tavimi gyvename dvidešimt trečiuosius metus, o ne visa gerkle išbliauti: „Mes susituokę jau ketvirtį amžiaus!“
Pakelkime taures už tai, kad, mums išsiskirsčius, mūsų mielieji šeimininkai nerastų priežasčių būti nepatenkinti.

Didžiai gerbiamas jubiliate! (Čia apžvelgiamas jo nueitas gyvenimo kelias, suminimi jo darbai, nuopelnai šeimai, visuomenei, tėvynei.) Šią šviesią ir džiaugsmingą dieną aš noriu išlenkti šią taurę ne tik už tave, bet už tavo karstą!
(Pauzė – palaukiama, kol susirinkusieji reaguos į paskutinį žodį.)
Taip, taip, už karstą! Už tą, kurį jis pats susikals iš šimtamečio ąžuolo lentų, iš to ąžuolo, kurį jis šiais metais pasodins savo jubiliejaus proga. Siūlau visiems atsistoti ir susidaužti taurėmis su jubiliatu!