O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją

2024-02-22 /Posted byadministratorius / 13

O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją,
O, kaip norėčiau saulę tau delnuose atnešti,
Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve,
Gyvenimo kelin mokėjai mus išvesti.

Bėga metai kaip paukščiai pro šalį.
Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
Tik širdis patikėti negali,
Kad taip greit jie galėjo praeit.

Ir žvelgi tu su nuostaba kartais
Į suaugusius savo vaikus.
Negali patikėti, kad skamba
Anūkėlės balselis švelnus.

Bet gal šito žmogui pakanka –
Kad į ateitį žvelgtų ramus…

Kai Tu šalia – ramu, saugu ir gera,

Kai Tu toli, Tave mintim seku,

Kely pavargę, grįžtame į salą

Sutvertą iš vaikystės ir sapnų,

Kad dar kartelį prie Tavęs prisėsti,

Pažvelgt į viską Tavo akimis

Ir prie gerumo Tavo prisiliesti

Kaip, kad vaikystėj, Tėve,- širdimis.

Mielas Tėveli, tavo stiprybė nugali viską, tavo meilė sušildo jausmus…
Tų žmonių, kurie tave brangina – nes brangini ir Tu mus.
Tu augini (dvi) šakas augančias iš tavo storo kamieno…
Jau greit reikės paleist rankas, o mes dėkosim savo Tėčiui…
Su nuostabia švente! Su Tėvelio dienele!

Plaukuose jau sužvilgo sidabras,
Bet tai nieko – gražesnis tapai.
Tavo meilės šypsnių paliesti
Dideli juk užaugom vaikai.
Aš už daug ką turiu tau dėkoti:
Ir už meilę, kurią man davei,
Ir už tai, kad išmokei šypsotis,
Ir už tai, kad beslystant laikei.
Galiu prie kojų tavų atsiklaupti,
Tavo ranką laikyti delne,
Tiktai viena, Tėveli, manęs neišmokei-
Kaip dėkoti nežinome Tau!

Idealo tavy neieškojau, dėkui tau vien už tai,
Kad buvai, kad išmokei “stovėti ant kojų”
Ir visad pirmas ranką tiesei…

Kad tavieji namai tapo mano nuostabiausiu vaikystės lopšiu,
Kad parodei man pavyzdžiu savo,
Kaip išlikti žmogum tarp žmonių.

Comments are closed

Related posts