Atėjo laikas, brangūs Tėveliai,
Išleisti dukrą į didį kelią.
Ją išauginot kaip gražią gėlę,
Netrūksta jai mokslo, netrūksta jai grožio.

Iš Jūsų ji gavo gyvenimo džiaugsmą,
Atėjus pasaulin per motinos skausmą.
Šiandien su šiuo vyru žiedais apsikeis
Ir pavardę Jūsų į Jojo pakeis.

Brangios mamytės, brangūs tėveliai,

Nuo šiandien prie Jūsų stalo paliko po vieną kėdę. Susėdę pietų ar vakarienės, prisiminę vaikus susigraudinsite. Bet visada prisiminkite, kad kažkur gyvena du jauni, laimingi žmonės, o jų širdyse plaka dalelė Jūsų širdžių.

Tad pakelkim taures už Tėvus.

Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
– Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas.
– O aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinkleli su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!