Moteris ilgai negalėjo susilaukti vaikelio. Tuomet ji nuėjo tartis su Dievu, kad šis suteiktų jai malonę ir padovanotų vaikelį. Dievas pasižiūrėjo į apsiašarojusią moterį, pažvelgė į jos troškimu trykštančią širdį ir paklausė:
– Ar pasiruošusi gimdymo skausmus kęsti du kart daugiau nei kitos moterys?
– Ar pasiruošusi vargų ir rūpesčių turėti dvigubai daugiau nei kitos mamos?
– Ar verksi ir liūdėsi kelis kartus daugiau nei kitos?
Moteris sutiko, net neabejodama.
Prasidėjo gimdymas… atėjo Dievas ir sako:
– Pamiršau tau pasakyti, kad prie visų kančių ir skausmų, tu du kart daugiau turėsi džiaugsmo ir laimės, tavo širdis iš meilės plaks du kart dažniau nei kitų mamų, ir tavo ausys mielą žodį “mama” girdėsi iš dviejų tave mylinčių lūpų.
Taigi pakelkime taures už dvynių mamas, už dvigubą meilę ir laimę!

Kartą moteris skaičiavo pinigus. Netyčia ėmė ir iškrito dešimties centų moneta. Šiek tiek pariedėjusi ji įkrito į grindų plyšį. Moteris pabandė ištraukti pinigėlį, tačiau niekaip nepavyko jo iškrapštyti. Buvo galima išimti tik atplėšus grindis. Tačiau dėl tokio menkniekio negi lupsi jas! Bet gaila monetą palikti… Tada moteriškė į tą plyšį įgrūdo šimto litų banknotą. Aišku, dabar dėl tokių pinigų negaila ardyti grindų!
Tad pakelkime taures už moterų sumanumą!

Tai atsitiko prieš daugelį šimtmečių. Viena storulė, kreipdamasi į išminčių, paklausė:
– O išmintingasis žmogau, sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?
Išminčius atsakė:
– O moterie! Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau… Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau. Spręsk pati.
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.

Mergina paprašė klebono, kad jis priimtų jos amžinosios skaistybės įžadą.
– Dar palauk metelius kitus, – patarė klebonas. – Jeigu sugalvosi ištekėti, tik bėdų prisidarysi.
– Klebonėli, jeigu mano akis stums į nuodėmę, išdursiu ją, jei ranka, – nukirsiu, jei lūpos, – nupjausiu… Prisiekiu visais šventaisiais, aš niekada netekėsiu ir amžinai būsiu skaisti!
Matydamas tokį tvirtą pasiryžimą klebonas neprieštaravo ir atliko reikiamas apeigas. Praslinko metai. Mergina ateina pas kleboną ir maldauja panaikinti skaistybės įžadą, nes norinti ištekėti.
– O ką tu Viešpačiui Dievui esi pažadėjusi? – rūsčiai klausia sielų ganytojas.
– Tai kad jau, klebonėli, nėra nei ką rauti, nei ką pjauti… visas kūnas, klebonėli, užsiliepsnojo!
Tad pakelkime taures už liepsnojančias moteris!