Kai Tu šalia – ramu, saugu ir gera,

Kai Tu toli, Tave mintim seku,

Kely pavargę, grįžtame į salą

Sutvertą iš vaikystės ir sapnų,

Kad dar kartelį prie Tavęs prisėsti,

Pažvelgt į viską  Tavo akimis

Ir prie gerumo Tavo prisiliesti

Kaip, kad vaikystėj, Tėve,- širdimis.

Bėga metai kaip paukščiai pro šalį.
Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
Tik širdis patikėti negali,
Kad taip greit jie galėjo praeit.

Ir žvelgi tu su nuostaba kartais
Į suaugusius savo vaikus.
Negali patikėti, kad skamba
Anūkėlės balselis švelnus.

Bet gal šito žmogui pakanka –
Kad į ateitį žvelgtų ramus…

Atsikėlus ryte
Pamatai mane
Su gėle delnuose –
Lyg sapnuotum mane.

Regiu dienas,
Tas linksmas, nuoširdžias,
Kai bėgiojom lauke
Su saldainiais burnoje.

Mama, atleisk,
Kas buvo ne taip,
Tik žinok,
Myliu Tave!

Tu lyg jūra gili,
Tartum toliai žali..
Tu viena mums esi-
Mama mūsų brangi..

Mama, geriausias žmogus pasauly,
Mama, tai meilė stipri.
Mama, tai švelniausias žodelis,
Kurį aš ištarti galiu.

Tau mama-mieloji,vienintele
Gražiausioji ir brangiausioji-pavasario gėlės –
Tau- vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai
Ačiū, kad myli-gerą ir blogą,
Švelnų ir piktą vaiką,
Kad aklinoj tamsoj randi,
Paguodos ir atjautos gėlelę.
Ačiū, kad esi.

Tau, mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą ir tą rūpestėlį.
Na ir kas, kad šerkšnas plaukuose,
Juk šalna dar širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie tavęs prisiglausti,
Tu vienintelė moki suprasti,
Tu vienintelė moki atjausti.

Kaip norėtųsi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių.
Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint,
Bet atstumas skausmingai viską užgožia.
Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kurių niekas ,išskyrus TAVE, nesupras…
Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje, MAMA.

Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu būti.
O tu viskas drauge – nes tu mano mama!

Mama – Tu kelrodė žvaigždė,
Kuri teisingus mums kelius parodo,
Tu – mūsų meilė, sąžinė, garbė –
Tu – obelis pavasarinio sodo…