Skubėjo vasaros ir žiemos
Prabėgo laikas neramus
Šį kart gegužė suskaičiavo
Septyniasdešimt penkerius metus
Nenusimink, kad laikas skrenda,
Tarytum paukščiai į šiltus kraštus,
Jums jubiliejų gražų dovanoja,
O metai verčia vis naujus lapus.

Visus aplanko jubiliejus,
Visus jis papuošia žiedais..
Iš taurių krištolinių liejas
Šampanas tviskančiais purslais..
O dienos liūdnos ir laimingos
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly..
Te nieko šiandien Tau nestinga –
Aplinkui šypsos artimi..

Ateina jubiliejai, nors nelaukiam,
Juos atneša greiti laiko žirgai,
O dienos bėga, vis į tolį šaukia
Ir nesustoja, nors labai prašai.

Daug metų dar prabėgs pro šalį, daug laimingų valandų. Linkiu degtinę litrais gerti, bet nepamiršti ir draugų.


Linkiu laimės ir sveikatos, sausainėlių prie arbatos, varlės koją patampyti, o patampius ją praryti.

Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn
Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo.
Dar kiek jėgos, kūrybinės minties
Ir dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietus per kraštus,
Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės – turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.

Paklaidžioję likimo vingiais,
Pažinę laisvę ir vargus,
Sušilti visada sugrįžtam
Į mylimus tėvų namus.

Prie mielo židinio susėdę,
Vėl pasijusime maži,
O visos negandos ir bėdos
Išeis kažkur toli toli..

Miela mūsų mama esi tarsi saulė,
Tavo veidas šviečia lyg ryto rasa.
Ir pati geriausia visame pasaulyje,
Nes tokia šioj žemėj tiktai viena.

Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas-mamos dovana
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lupos dukrytės tau „mama“ šnibždės!

Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai?
Kiek kartų aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.