Linkiu laimės ir sveikatos, sausainėlių prie arbatos, varlės koją patampyti, o patampius ją praryti.

Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas-mamos dovana
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lupos dukrytės tau „mama“ šnibždės!

Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai?
Kiek kartų aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.

Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.

Daug laimės ir sveikatos norim palinkėti.
Ir metų dar daug prasmingų ir ilgų,
Ir kad širdis dar vis ilgai plazdėtų,
Nors plaukai pasidabravę jau šerkšnu.

Jei pasaulyje Tavęs nebūtų,
Gerumas ir meilė netektų vardų.
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų,
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.

Už rūpestį, vaikystės pievų rasą,
Jaunystės grožį ačiū Tau tariu,
Už meilę! Tuos žodžius tegu užrašo,
Kaip priesaką kartoti juos turiu.

Tava širdis mums reikalinga, Mama,
Ir ašara, ir lūpų šypsena.
Vaikystės žiedus garbanos šios mena,
Nors, Mama, tu kaip obelis balta.

Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.

Švieti mums kaip saulė ir mokai kitus
Pilkoj kasdienybėj atrasti džiaugsmus.
Už Tavo gerumą mes prašom lemties
Vaivorykščių tiltą į laimę nutiest.