Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai?
Kiek kartų aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.
Daug laimės ir sveikatos norim palinkėti.
Ir metų dar daug prasmingų ir ilgų,
Ir kad širdis dar vis ilgai plazdėtų,
Nors plaukai pasidabravę jau šerkšnu.
O buvo saulės, vėjo – buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo sutelpa tavo širdy,
Kiek daug gerų darbų nudirbo tavo rankos,
Kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dejavo tik viena – tavo širdis.
Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas,
Tebūna tavo dienos ilgos ir džiaugsmingos,
O laikas tekartoja: „Nepalūžti, nepavargti ir gyventi, gyventi!“
Jei pasaulyje Tavęs nebūtų,
Gerumas ir meilė netektų vardų.
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų,
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.
Už rūpestį, vaikystės pievų rasą,
Jaunystės grožį ačiū Tau tariu,
Už meilę! Tuos žodžius tegu užrašo,
Kaip priesaką kartoti juos turiu.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.