Sakyti tostą malonu,
Kai šitiek vyrų ir žmonų
Gražiai susėdę poromis,
Ir vyrai žvilgsniais renka mis.
Ak, tikrą žavesį pamatę,
Jie skelbia Mis – JUBILIATĘ!
Skubėjo vasaros ir žiemos
Prabėgo laikas neramus
Šį kart gegužė suskaičiavo
Septyniasdešimt penkerius metus
Nenusimink, kad laikas skrenda,
Tarytum paukščiai į šiltus kraštus,
Jums jubiliejų gražų dovanoja,
O metai verčia vis naujus lapus.
Visus aplanko jubiliejus,
Visus jis papuošia žiedais..
Iš taurių krištolinių liejas
Šampanas tviskančiais purslais..
O dienos liūdnos ir laimingos
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly..
Te nieko šiandien Tau nestinga –
Aplinkui šypsos artimi..
Ateina jubiliejai, nors nelaukiam,
Juos atneša greiti laiko žirgai,
O dienos bėga, vis į tolį šaukia
Ir nesustoja, nors labai prašai.
Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn
Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo.
Dar kiek jėgos, kūrybinės minties
Ir dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietus per kraštus,
Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės – turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.
Paklaidžioję likimo vingiais,
Pažinę laisvę ir vargus,
Sušilti visada sugrįžtam
Į mylimus tėvų namus.
Prie mielo židinio susėdę,
Vėl pasijusime maži,
O visos negandos ir bėdos
Išeis kažkur toli toli..
Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai?
Kiek kartų aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.
Su paukščiais metai skrieja, ir mainos dienos vėlei,
Ir net nepastebėjai, kaip jų tiek daug praėjo.
Tačiau, brangioji mama, ne metai juk svarbiausia,
Tas 60 skaičius juk nieko dar nereiškia…
Daug laimės ir sveikatos norim palinkėti.
Ir metų dar daug prasmingų ir ilgų,
Ir kad širdis dar vis ilgai plazdėtų,
Nors plaukai pasidabravę jau šerkšnu.
O buvo saulės, vėjo – buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.