Ilgai laikytasi minties, kad apeiginėje Kūčių vakarienėje dalyvauja ir mirusiųjų vėlės, todėl visoje Lietuvoje žinomas paprotys: jei šeimoje neseniai mirė žmogus, toje vietoje, kur šis sėdėdavo, padėti lėkštę su gabalėliu kalėdaičio (plotkelės), eglės ar ąžuolo šakelę arba apverstą šaukštą, stiklinę su gėrimu.

Šv. KūčiosPrieš pradėdami valgyti tėvas ar senolis, išėję į lauką, pakviesdavo protėvių vėles, šaltį, vėją, bites. Prieš vakarienę sodo obelis aprišdavo šiaudais, per kuriuos buvo nukošti kūčiai virti žirniai, pastuksendavo į bičių avilį, šalia padėję saldžiausio Kūčios miešimo. Šitaip, matyt, senovėje stengtasi įgyti gamtos jėgų bei mirusiųjų palankumą, su visais susitaikyti.

Vakarienė pradėta (ir iki šiol pradedama) kalėdaičio laužymu, kurį įprastai padalindavo vyriausias prie stalo žmogus, dažniausiai tėvas. Tai – šeimos santarvės simbolis. Per pačią vakarienę nerašyta taisyklė bylojo, jog būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinantieji metai būtų sotūs ir turtingi, tačiau visų patiekalų nors po truputį buvę būtina palikti vėlių vaišėms.

Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytą būdavo atiduodami gyvuliams. Žmonės tikėjo, jog Kūčių-Kalėdų naktį gyvuliai kalba žmogaus balsu, kad vidurnaktį vanduo šuliniuose vienam akimirksniui virsta vynu. Ilgiausią metų naktį, kai traukiasi tamsa ir ateina šviesa, žmogus bene aktyviausiai išnaudojo savo ūkio gerovei ar nelaimėms nuspėti: pešdavo šieną iš po staltiesės, traukdavo šiaudą iš tvarto stogo, stebėdavo gamtos reiškinius – žvaigždes, kritulius, vėją.

Daug Kūčių magijos veiksmų siejasi su merginų ir vaikinų ateities svajonėmis: ar tais metais ištekės, ves. Visoje Lietuvoje buvo paplitę burtai pasitelkiant parankiausias, buitiškiausias priemones: glėbiais tvorą matuoti, malkas skaičiuoti, batą sviesti per galvą durų link, žvakę ar alavą į vandenį lašinti, šunų klausytis. Ypač pranašiškais laikyti ir šios nakties sapnai. Į daugumą tokių papročių šiandien žiūrima su šypsena, tačiau tebėra jas puoselėjančių ir jomis užpildančių Kūčių vakaro šventę.

Kūčių vakaras dėl tokios gausybės archajiškų papročių, kaip manyta, lemiančių žmonių tarpusavio santykių darną, pagarbą mirusiems, ūkio gerovę, vedybas, buitį, įgavo ypatingai svarbaus, laukiamo švento, stebuklingo vakaro ir nakties statusą.