Tad laimink, Motule, tu savo sūnelį

2024-03-14 /Posted byadministratorius / 47

Tad laimink, Motule, tu savo sūnelį
Laimingo linkėk jam gyvenimo kelio
Pavargusiom rankom Tu jį apkabinki
Ir savąją širdį tuokart nuraminki.
Palaimink ir Tu, o gerasai Tėveli,
Linkėk jam daug laimės ir džiaugsmo be galo
Mylėti viens kitą ir gimtąjį namą.

Šiandien ta diena, kurią atsisveikini su nerūpestinga jaunyste ir pasitiksi pilną šeimyninį gyvenimą. Jis nebus toks šviesus ir lengvutis, kaip krintantis rudens lapas, nei kvapnus ir žalias, kaip pavasario laukas.

Nors akimirkai šią dieną stabtelėk ant savo vaikystės ir jaunystės slenksčių kryžkelės. Kaip greit prabėgo laikas. Rodos visai neseniai basom kojytėm bėgai paskui margą drugelį, savo mažom rankytėm norėjai prisiliest prie margaspalvės vaivorykštės. Ir štai šiandien Tu jau suaugęs, savarankiškas stovi ant naujo gyvenimo slenksčio.

Nusilenk savo Tėveliams, pabučiuok jų švelnias pavargusias rankas, ir tegul Tėvelių rankų švelnumas padės Jums sunkią gyvenimo akimirką.

Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė paliegusiu seneliu. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynerių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kame gi slypi jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė:
– Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį.
Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį:
– Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis!
Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę jūsų šeimoje!

Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia – laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė.
Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta. Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata. Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė.
Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę!

Vestuvių maršas išlydės iš kiemo.
Netyčia ašarą nubrauks mama.
O Tau Vardas (jaunikio) gyvent reikės ne valandą, ne dieną.
Gyvenimą reikės gyvent drauge.
Bus visko: skausmo, ašarų ir džiaugsmo.
Ne kartą gal ir apsiniauks dangus.
Bet jei mokėsit meilę Jūs išsaugot.
Jei ir varge vis būsite kartu.
Tada tikrai gyvensite laimingai.
Jokie sunkumai Jums nebaisūs bus.
Todėl šampanas lai putoja
Už kelią Jūs laimingą
Į santuokos namus.

Už Jus Jaunosios ir Jaunojo vardai,
Kad meilė gėlėm žydėtų
Po Nemuno Neries dangum žvaigždėtu.
Už Jūsų šviesų kelią, platų mostą,
Jaunieji leiskite pakelti meilės tostą.

Related posts