Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų?
Erškėčiuotą kelią eitum,
Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.

Amžiams užsimerkė Tavo akys,
Lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.

Mirtis skausminga ir beskausmė būna,
Gyvenimas be skausmo – niekada.
Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo,
Tai tik likimo, ne žmogaus klaida.