Užėjo kažkaip misionierius į smuklę ir ėmė sakyti pamokslą vietiniams džigitams:
– Jūsų pirmutinis priešas – vynas!
– Jūs teisus, – atsakė vienas iš mėgėjų išgerti, – bet ir evangelijoje parašyta: “Pamilk priešą savo”.
Tad išgerkime už gerą vyną!
Kartą iš zoologijos sodo pabėgo du liūtai. Jau po poros dienų vienas liūtas sugrįžo alkanas ir apšiuręs. Tik po mėnesio antrą liūtą sugavo ir vėl grąžino į narvą. Šis buvo žvalus, nusipenėjęs…
– Kaip tu gyvenai ištisą mėnesį? Kuo maitinaisi? – susidomėjo jo narvo kaimynas.
– Aš patekau į žemės ūkio ministeriją. Kasdien sušveisdavau po vieną tarnautoją ir niekas nepasigesdavo dingusiojo. Tačiau paskutinę mano laisvės dieną aš apsirikęs sudorojau valytoją… Čia ir buvo mano nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad tarnyboje niekas mūsų nesuėstų!
Zuikis su vilku pas lapę pjovė malkas. Iki vėlaus vakaro plušo. Baigus darbą, laputė ir klausia:
– Vyrukai, kuo galiu atsilyginti – pinigais ar natūra?
Zuikis vilkui šnibžda:
– Pinigų prisižiūrėjome… Įdomu, kas toji natūra? Gal koks geras daiktas, vilke?
– Gerai, lapute šeimininkėle, mokėk natūra,- pritaria vilkas zuikiui.
Lapė pradėjo mautis kelnaites…
– Verčiau būtume ėmę pinigais,- nusiminė zuikis.
– Kam mudviem tos kelnaitės? Tau per mažos, man per didelės…
Tad pakelkime taures, kad nereikėtų svetimiems nei už šį nei už tą malkų pjauti.
Kvaišas ir negražus vaikinas gyrėsi:
– Netikėkite, kad aš toks gimiau, kokį matote. Mama sako, kad visus stebinau savo grožiu, kai buvau mažas… Bet kažkas mane apkeitė.
Kartą jis pamatė, kaip daržininkas triūsia braškių lysvėse ir paklausė:
– Ką jūs čia ant braškių pilate?
– Atskiestas srutas, – atsakė daržininkas.
– Keista, – nustebo kvaišelis. – O aš ant braškių pilu cukrų. Bet nieko nuostabaus – juk aš kvaišelis.
Pakelkime taures už daržininkus, kurie nebarsto cukraus braškių lysvėse, norėdami, kad uogos būtų saldesnės.
Mažas berniukas atėjo pas muzikos mokytoją. Kai jis atidarė smuiko futliarą, mokytojas išsigandęs ir susijaudinęs sušuko:
– Bet juk čia ne smuikas, o automatas.
Berniukas pasikasė pakaušį ir gūžtelėjo pečiais.
– Velniai rautų! – pasakė jis. – Tikrai čia automatas… Įdomu, ką tėtis veiks su smuiku pas tą prekybininką…
Pakelkime taures, kad visi šautuvai ir automatai banditų rankose virstų smuikais!
Kartą pagyvenęs vyriškis atėjo pas gydytoją. Pacientas atrodė labai išvargęs, kažko prislėgtas.
– Pone gydytojau, – pasakė jis liūdnu balsu, – aš nežinau, kas man darosi. Pastaruoju metu naktį niekaip negaliu užmigti.
Gydytojas apžiūrėjo vyriškį ir prirašė švelniai veikiančių raminamųjų vaistų.
– Tai turėtų padėti! – pasakė gydytojas.
Po poros savaičių vyriškis vėl pasirodė gydytojo kabinete.
Vaistai beveik nepadėjo. Gydytojas patarė vakarais pasivaikščioti, ritmiškai giliai kvėpuoti, atlikinėti lengvus gimnastikos pratimus.
– Šiaip jau jūsų sveikata gera! – nuramino gydytojas liūdnomis akimis žiūrintį vyriškį.
Po keleto dienų vyras vėl atvyko pas gydytoją. Šį kartą jis gavo receptą stipriai veikiančių migdomųjų. Gydytojas prieš tai jį įspėjo apie galimą pavojų, kuris tyko, jeigu vaistai vartojami didelėmis dozėmis ir ilgai.
Tačiau po kurio laiko vyras vėl pasibeldė į gydytojo duris.
– Dabar tegali padėti tik viena vienintelė priemonė, – pasakė gydytojas. – Tiesa, ji nėra pigi, tačiau ilgalaikė. Šią priemonę aš pats išbandžiau. Padarykite ir jūs taip. Ji tiesiog stebuklus daro!
Vyriškis daugiau gydytojo kabinete nebesirodė.
Tad pakelkime taures už tą nuostabią priemonę nuo nemigos, kuri vadinasi televizoriumi.
Iš viešbučio išeina solidus vyriškis, įsikandęs ilgą cigarą. Gatvės pamokslininkas prieina prie jo ir klausia:
– Atleiskite, mesjė, kiek kainuoja toks cigaras?
– Dešimt frankų.
– O kiek cigarų surūkote per dieną.
– Ne mažiau kaip dešimtį.
– Na, matote… Mano sūnau, tai šimtas frankų per dieną. Kiek bus per metus? Per dešimtį metų? Ką ten kalbėti? Mano sūnau, atsikratęs šio žalingo įpročio, per keletą metų, tamsta, galėtum sutaupyti tiek pinigų, jog būtų galima nupirkti viešbutį.
– Atleiskite, dvasiškasis tėve,– pasakė solidus vyriškis,– o ar jūs rūkote?
– Niekada gyvenime nerūkiau.
– Tai kodėl neperkate viešbučio, kuris, beje, priklauso man.
Taigi pakelkime taures už rūkančiuosius, kurie ir rūko, ir moka užkalti pinigų.
Tai buvo labai seniai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Keliaudamas žydas nakvojo karčiamoje. Valgyti jau nieko nebuvo, išskyrus duoną ir kiaulieną. Išalkęs žydas valgė viską.
Staiga kilo audra. Pradėjo blykčioti žaibai. Be paliovos trankėsi perkūnas. Kilo uraganinis vėjas…
– Viešpatie, atleisk man! – išsigandęs meldėsi žydas ir čia pat ėmė gėdinti Dievą:
– Argi verta dėl to mažyčio gabaliuko kiaulienos kelti tokį didelį triukšmą?
Tad pakelkime taures už šeimininkus, taip gražiai paruošusius šį vaišių stalą.