Kartą susirinkusi minia, besiklausydama didžio išminčiaus pamokymų, ėmė jo klausinėti ir prašyti praktiškų patarimų. Tarp kitų klausimų buvo ir toks:
– Sakyk, gerbiamasis, kaip išsigydyti ir gyvenime nebedaryti nuodėmių?
Išminčius, išgirdęs tokį keistą klausimą, nesutriko ir taip patarė:
– Prisirauk paklusnumo šaknies, prisiskink dvasios tyrumo žiedų, prisiskabyk kantrybės lapų, nuraškyk nuoširdu-mo vaisių, jokiu būdu neliesk svetimoteriavimo vyno! Viską sudžiovink susilaikymo pasninku, sudėk gerų darbų keptuvėn, suvilgyk atgailos ašaromis, pasūdyk artimo meilės druska, pridėk dosnumo, apibarstyk susitaikymo milteliais, įmaišyk nuolankumo ir nusižeminimo pagardo ir kasdien vartok po tris šaukštus didesnei Dievo garbei ir šlovei. Renkis teisuolio drabužiais, pamiršk tuščią tauškalynę, nes vėl peršalsi ir sunkiai susirgsi nuodėme.
Mes žinome, kad nėra receptų nuo nuodėmių. Užtat ir pakelkime taures – vis tiek šventi nemirsime.

Žymiam advokatui pasiūlė ginti žmogų, kaltinamą žmogžudyste. Po pasimatymo su juo advokatas atsisakė jį ginti. Į kolegos paklausimą „kodėl“, šis atsakė:
– Matote, aš padariau išvadą, kad pagal savo finansinę padėtį jis neturėjo jokios teisės įvykdyti panašų nusikaltimą.
Vyko teismo procesas. Vienos pusės advokatas, sakydamas liepsningą kalbą, vis stabteldavo, prisipildavo iš grafino vandens ir išgerdavo. Priešingos pusės advokatas klausėsi ir neištvėręs pasakė:
– Pirmą kartą matau, kad vėjinį malūną varo vanduo.
Žymus advokatas garsėjo tuo, kad sugebėdavo bet kokią bylą ištęsti iki begalybės. Kartą į jį kreipėsi klientas prašydamas laimėti labai sudėtingą bylą.
– Kaip jūs manote, – paklausė jis, – ar aš pralaimėsiu šią bylą?
Advokatas jį nuramino:
– Jūs nepralaimėsite, bet jūsų vaikaitis – būtinai.
Tad siūlau pakelti tostą už mūsų visame pasaulyje pagarsėjusią teisėtvarką, kuri irgi sugeba svarbiausias bylas tęsti iki begalybės.

Išeina į pievelę Jėzus Kristus ir šventas Petras žaisti golfo. Šventasis Petras smūgiuoja ir… nepataiko į duobutę, nors smūgis gana tikslus. Smūgiuoja Jėzus Kristus. Smūgis stiprus, tik jau labai netikslus. Kamuoliukas nulekia pamiškėn. Tuo metu iš miškelio išbėga kiškis, kamuoliukas trinkt ir pataiko į jį. Kadangi smūgis buvo labai stiprus, kiškis krinta it kulkos pakirstas, o kamuoliukas įsivelia į jo kailį.
Dangaus žydrynėje sklando erelis. Staiga jis pamato gulintį kiškį, sminga žemyn, nagais čiumpa kiškį ir pakyla aukštyn. Tuo metu iš miško išeina medžiotojas, pamato erelį, greit nusitaiko, pykšt! Krisdamas erelis paleidžia kiškį, iš jo kailio išslysta kamuoliukas ir krinta tiesiai į golfo duobutę pievelėje. Jėzus Kristus pakelia akis į dangų ir maldaudamas sako:
– Mano Tėve, pagaliau leisk man pačiam pažaisti.
Tad pakelkime taures už tuos žaidimus, kuriuos mes mėgstame žaisti.

Staiga mirė didžiulės firmos vienas iš savininkų. Rytą jis atėjo į darbą, o dabar štai jau karste. Tardytojas apklausinėja vienintelę liudininkę – sekretorę, tą ankstų rytą mačiusią savo viršininką.
– Prašom papasakoti viską, ką žinote, – pasakė Temidės tarnas, pasiruošęs užrašyti kiekvieną svarbią detalę.
– Pone tardytojau, – atsiduso jauna, dailutė panelė aukštai permesdama kojytę ant kitos kojytės. – Jis atvažiavo, įėjo į kabinetą, paskui paskambino, kad užeičiau. Ant stalo prieš mane padeda penkiasdešimt litų ir apkabina mane. Aš tyliu. Jis padeda ant stalo šimtinę ir pabučiuoja. Aš tyliu. Jis išsitraukia šimtą dolerių ir paglosto mano krūtinę. Aš tyliu. Mano viršininkas meta kitą šimtinę ir jo ranka nuslenka žemyn. Aš tyliu. Nebežinau, ką daryti, ką atsakyti. O jis karštai alsuoja, nebežino, kiek toliau ant stalo bedėti ir pradeda mekenti: „Na, na, supranti, supranti… Kiek imtum, jeigu, jeigu ką daugiau…“ Aš užuominas supratau, todėl teisybę ir pasakiau: „Kaip ir iš visų – penkiasdešimt litų“.
Po šių mano žodžių jis ir nuvirto.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų nepražudytų baisūs netikėtumai.