Už Jūs jaunystę gražią

2024-03-14 /Posted byadministratorius / 29

Už Jūs jaunystę gražią,
Už vasaras žalias,
Už kelią tiesų, kuris į ateitį nuves.
Už Jaunųjų laimę pakelkime taures,
Už kelią, kad nedulkėtų,
Ir Jaunuosius, kad viens kitą karštai mylėtų.

Šiandien ta diena, kurią atsisveikini su nerūpestinga jaunyste ir pasitiksi pilną šeimyninį gyvenimą. Jis nebus toks šviesus ir lengvutis, kaip krintantis rudens lapas, nei kvapnus ir žalias, kaip pavasario laukas.

Nors akimirkai šią dieną stabtelėk ant savo vaikystės ir jaunystės slenksčių kryžkelės. Kaip greit prabėgo laikas. Rodos visai neseniai basom kojytėm bėgai paskui margą drugelį, savo mažom rankytėm norėjai prisiliest prie margaspalvės vaivorykštės. Ir štai šiandien Tu jau suaugęs, savarankiškas stovi ant naujo gyvenimo slenksčio.

Nusilenk savo Tėveliams, pabučiuok jų švelnias pavargusias rankas, ir tegul Tėvelių rankų švelnumas padės Jums sunkią gyvenimo akimirką.

Vienas viršininkas labai domėjosi psichoanalize. Kartą jis išsitraukė nosinę, padarė iš jos kažką panašaus į skėtį, išmetė aukštyn, palaukė, kol nusileis, o paskui pavaldinių paklausė, ką jiems tai primena. Kiekvienas pareiškė savo nuomonę. Vieni sakė, kad tai pienės pūkelis, kiti – parašiutas, tretiems tai priminė debesėlį… Kai atėjo eilė pareikšti savo nuomonę sekretorei, ji pakėlė gražias akutes ir pasakė:
– O man tai primena meilę.
– Labai įdomu! – sujudo eksperimentatorius. – Kodėl meilę?
Mergina atsiduso ir paaiškino:
– Matote, man viskas primena meilę.
Pakelkime taures už įsimylėjusiuosius, kuriems kiekvienas daiktelis primena meilę!

Kartą gyveno dvi šeimos. Vienoje augo sūnus gražus ir protingas jaunuolis, o kitoje stiebėsi dukra kukli ir nuostabi mergina. Likimas suvedė jaunuolius, sujungė jų širdis. Abi šeimos susirinko, pasitarė ir pastatė jaunavedžiams atskirą namą gyvenkite savarankiškai ir laimingai. Būdami jauni, jaunavedžiai pamanė esą visiškai laisvi, savarankiški ir nuo niekieno nepriklausomi. Dar daugiau: jie įsivaizdavo save kur kas protingesniais už savo tėvus. Tad visą savo gyvenimą tvarkė savo galva ir nekvaršino savęs mintimi, jog galima į tėvus kreiptis pagalbos, paramos ar tiesiog paprasčiausio patarimo. Laikui bėgant į jaunos šeimos namus atėjo ir barniai, ir nesusipratimai, ir nepelnytos nuoskaudos. Kentėjo, blaškėsi jaunieji ir nežinojo, kaip išbristi iš susidariusių bėdų bei rūpesčių.
Tad išgerkime už tėvų išmintį. Gal ir jie jaunystėje neišvengė bėdų, bet bent jau žino, kaip išvengti jų mums, jų vaikams. Tad šis tostas už mūsų tėvelius!

Būkite tuo, kas esate:
Gražūs, tyri, dar nepraradę vaikiškumo.
Būkite lyg muzikos garsai:
Švelnūs, guodžiantys kiekvieno širdį.
Būkite žvaigždėmis, randančiomis kelią į gėrį.
Būkite žmonėmis – mylinčiais vienas kitą!

Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė paliegusiu seneliu. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynerių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kame gi slypi jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė:
– Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį.
Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį:
– Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis!
Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę jūsų šeimoje!

Related posts