Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Jaunuolis, aišku, pasirinkdavo pasimatymus. Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos.
– Bet aš tamstą matau pirmą kartą, – nustebo profesorius. – Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
– Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį.
Pakelkime taures už tobuliausius estetikos kūrinius – už merginas!

Pilnas kiemas vištų, o gaidys tik vienas, bet jis jų niekada nekapoja snapu, nemuša. Šunys kandžiojasi. Ne veltui sakoma, riejasi kaip šunys. Tačiau šuo niekada neįkąs kalei – nei savai, nei svetimai. Jūs patys pastebėjote, kad susitikę šunys sunerimsta, apuostinėja vienas kitą ir jeigu vienas iš jų kalė, greitai nurimsta. Net pasiučiausias žvėris – šernas ir tas neliečia patelės. Tiktai vienas vienintelis žmogus – blogesnis ir piktesnis už gyvulį ar žvėrį. Tik jis muša žmoną, nors ją vieną teturi.
Tad pakelkime taures už tas moteris didvyres, kurios muša savo vyrus! Jie to nusipelnė.

Moteris ilgai negalėjo susilaukti vaikelio. Tuomet ji nuėjo tartis su Dievu, kad šis suteiktų jai malonę ir padovanotų vaikelį. Dievas pasižiūrėjo į apsiašarojusią moterį, pažvelgė į jos troškimu trykštančią širdį ir paklausė:
– Ar pasiruošusi gimdymo skausmus kęsti du kart daugiau nei kitos moterys?
– Ar pasiruošusi vargų ir rūpesčių turėti dvigubai daugiau nei kitos mamos?
– Ar verksi ir liūdėsi kelis kartus daugiau nei kitos?
Moteris sutiko, net neabejodama.
Prasidėjo gimdymas… atėjo Dievas ir sako:
– Pamiršau tau pasakyti, kad prie visų kančių ir skausmų, tu du kart daugiau turėsi džiaugsmo ir laimės, tavo širdis iš meilės plaks du kart dažniau nei kitų mamų, ir tavo ausys mielą žodį “mama” girdėsi iš dviejų tave mylinčių lūpų.
Taigi pakelkime taures už dvynių mamas, už dvigubą meilę ir laimę!

Kartą moteris skaičiavo pinigus. Netyčia ėmė ir iškrito dešimties centų moneta. Šiek tiek pariedėjusi ji įkrito į grindų plyšį. Moteris pabandė ištraukti pinigėlį, tačiau niekaip nepavyko jo iškrapštyti. Buvo galima išimti tik atplėšus grindis. Tačiau dėl tokio menkniekio negi lupsi jas! Bet gaila monetą palikti… Tada moteriškė į tą plyšį įgrūdo šimto litų banknotą. Aišku, dabar dėl tokių pinigų negaila ardyti grindų!
Tad pakelkime taures už moterų sumanumą!