Susirinkęs būrelis žmonių užgesinę šviesą bando iššaukti dvasias. Viena našlė išsikviečia savo vyro sielą ir klausia:
– Ar tikrai tai tu, mano brangusis vyreli?
– Taip, tai aš! – pasigirsta kimus balsas.
– Sakyk, mielasis, ar tau geriau dabar, ar kai mudu kartu gyvenome?
– Dabar.
– Džiaugiuosi, aukseli. Vadinasi, dabar tu danguje.
– Ne, pragare! – pasigirdo atsakymas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie šiame gyvenime nesurado šeimyninės laimės.

Žalia varlė šliaužia geležinkelio bėgiais. Staiga pralekia traukinys ir nukerta jai kojas. Nušliaužia varlė į krūmus ir mąsto:
– Gražios buvo kojytės, reikėtų grįžti ir pasiimti.
Varlė tik nušliaužė ant bėgių ir pralėkdamas traukinys nukerta jai galvą.
Pakelkime taures už tai, kad neprarastume galvos dėl gražių kojyčių.

Traukinio kupė važiuoja nebejaunas rabinas. Ant viršutinės lentynos rengiasi miegoti bendrakeleivis – jaunuolis. Šis ir klausia:
– Meldžiamasis, gal pasakytumėte, kuri dabar valanda?
Rabinas, nieko neatsakęs, nusisuka į sieną ir užmiega. Rytą traukinys privažiuoja sostinę. Abu keleiviai pabunda ir ruošiasi išlipti. Rabinas pažiūri į laikrodį ir bendrakeleiviui sako:
– Jaunuoli, jūs manęs vakar klausėte kelinta valanda? Tai va, dabar pusė devynių.
– Kodėl vakar tylėjote, gerbiamasis, kai klausiau? – stebėjosi jaunuolis.
– Matote, jeigu vakar būčiau atsakęs kelinta valanda, tai jūs būtumėte manęs paklausęs, kur aš vykstu. Būčiau atsakęs, jog į sostinę. Jūs būtumėte man prisipažinęs, jog neturite kur nakvoti. Aš, kaip geras žmogus, būčiau pakvietęs į savo namus. O aš turiu gražią jauną dukrą. Naktį jūs tikriausiai būtumėte ją suvedžiojęs, ir ji būtų pastojusi. Būtų tekę jums ją vesti.
– Na ir kas? – sušuko jaunuolis.
– Taigi vakar ir pamaniau: kam man reikia tokio žento, kuris net laikrodžio neturi.
Tad pakelkim taures už vyrišką išmintį.

Gatve ėjo mergina. Vyriškis įdėmiai ją peržvelgė ir nusekė paskui. Mergina stabtelėjo ir pasiteiravo, kodėl jis ją sekąs.
– Todėl, kad aš jus įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio! – pasakė nepažįstamasis.
– Aš neverta, kad jūs mane mylėtumėte vien už grožį! – pasakė ji. – Mano sesuo šimtą kartų gražesnė… Antai ji eina. Prieikite prie jos ir prisipažinkite mylįs.
Vyriškis grįžo atgal ir pamatė reto bjaurumo moterį. Nusivylęs jis pasivijo gražuolę ir paklausė, kodėl ji taip negražiai pajuokavusi, pasišaipiusi iš jo.
– Aš taip pasielgiau dėl to, kad jūs sakėte netiesą, – atkirto ji. – Jeigu jūs būtumėte iš tiesų mane pamilęs iš pirmo žvilgsnio, kam gi jums būtų reikėję bėgioti ir ieškoti kitos moters?
Tad pakelkime taures už tai, kad vyrui netektų rausti dėl savo nepastovumo.