Sveiki gyvi visi čia susirinkę, jauni tiesūs ir seni sulinkę, ant vestuvių vaišių, kumpių, dešrų ir ragaišių. Pasitikote Jaunuosius iš santuokos rūmų grįžusius, santarvėj ir meilėj gyvent pasiryžusius.

Mes ilgai keliavome, pavargome ir nusikamavome, o Jūs visi kantriai laukėte, akių nuo kelio neatitraukėte. Tad dabar gražiai pasėdėsime, už Jaunuosius taures pakilosime, vestuvių dainas padainuosime, šokius šoksime.

Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir… įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve.
Tad pakelkime taurę už meilę iš pirmo žvilgsnio, galinčią kurti stebuklus!

Tad laimink, Motule, tu savo sūnelį
Laimingo linkėk jam gyvenimo kelio
Pavargusiom rankom Tu jį apkabinki
Ir savąją širdį tuokart nuraminki.
Palaimink ir Tu, o gerasai Tėveli,
Linkėk jam daug laimės ir džiaugsmo be galo
Mylėti viens kitą ir gimtąjį namą.