Žmona priėjusi pabučiavo vyrą

2024-03-14 /Posted byadministratorius / 6

Žmona, matyt, norėdama ko nors paprašyti, priėjusi pabučiavo vyrą. Šis ir sako:
– Aš ne Dievas. Kam tas Judo pabučiavimas?
Kitą dieną pareina vyras namo, čiumpa žmoną į glėbį ir pabučiuoja. Žmona pasipiktina:
– Kaip tau ne gėda? Girtas bučiuoji mane…
– Todėl ir geriu, kad nesigėdinčiau tave bučiuoti, – atšovė vyras.
– Nedrįsk manęs bučiuoti! – sušuko ji rankute užsidengdama lūpas. – Juk tu žinai, kad bučiuojant perduodama milijonai įvairiausių ligų bakterijų.
– Brangioji, aš bučiuoju taip karštai, kad visos bakterijos gauna galą.
Viename pobūvyje, panašiame kaip šiame, buvo kalbama apie bučiavimąsi. Viena poniutė stebėjosi vyrais ir pareiškė:
– Įsivaizduokite, vienas mano pažįstamas per pastaruosius penkerius bendro gyvenimo metus nė karto nepabučiavo savo žmonos… O nušovė kitą vyrą, kai jis ją pabučiavo.
Bučiniai, meilė ir pavydas labai susipina. Dabar bučiniai, galima sakyti, jau išsigimė. Dar taip neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios nuo bučinių alpdavo. Tačiau moterys mums gali papriekaištauti sakydamos: „Ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo!“
Tad pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama.

Kartą moteris skaičiavo pinigus. Netyčia ėmė ir iškrito dešimties centų moneta. Šiek tiek pariedėjusi ji įkrito į grindų plyšį. Moteris pabandė ištraukti pinigėlį, tačiau niekaip nepavyko jo iškrapštyti. Buvo galima išimti tik atplėšus grindis. Tačiau dėl tokio menkniekio negi lupsi jas! Bet gaila monetą palikti… Tada moteriškė į tą plyšį įgrūdo šimto litų banknotą. Aišku, dabar dėl tokių pinigų negaila ardyti grindų!
Tad pakelkime taures už moterų sumanumą!

Tai atsitiko prieš daugelį šimtmečių. Viena storulė, kreipdamasi į išminčių, paklausė:
– O išmintingasis žmogau, sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?
Išminčius atsakė:
– O moterie! Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau… Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau. Spręsk pati.
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.

Mergina paprašė klebono, kad jis priimtų jos amžinosios skaistybės įžadą.
– Dar palauk metelius kitus, – patarė klebonas. – Jeigu sugalvosi ištekėti, tik bėdų prisidarysi.
– Klebonėli, jeigu mano akis stums į nuodėmę, išdursiu ją, jei ranka, – nukirsiu, jei lūpos, – nupjausiu… Prisiekiu visais šventaisiais, aš niekada netekėsiu ir amžinai būsiu skaisti!
Matydamas tokį tvirtą pasiryžimą klebonas neprieštaravo ir atliko reikiamas apeigas. Praslinko metai. Mergina ateina pas kleboną ir maldauja panaikinti skaistybės įžadą, nes norinti ištekėti.
– O ką tu Viešpačiui Dievui esi pažadėjusi? – rūsčiai klausia sielų ganytojas.
– Tai kad jau, klebonėli, nėra nei ką rauti, nei ką pjauti… visas kūnas, klebonėli, užsiliepsnojo!
Tad pakelkime taures už liepsnojančias moteris!

Šeštajame dešimtmetyje Aleksandrijoje vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame dalyvavo visų didžiausių Bažnyčios bendruomenių vyriausieji kunigai ir dvasininkai. Susirinkimo tikslas – išsiaiškinti, ar ir moterys turi sielą. Bažnyčios tėvai karštai ginčijosi, plūdosi, įžeidinėjo vieni kitus, net svaidėsi vyno ąsočiais, kol galiausiai nutarė balsuoti.
Ir tik vieno balso persvara, mano mielosios ponios ir panelės, buvo nuspręsta, kad ir jūs turite sielą.
Pakelkime taures už mūsų moteris.

Miesto meras su žmona atvyko pasižiūrėti, kaip statomas namas.
– Ar pameni mane? – klausia mero žmoną darbininkas su šalmu. – Atsimeni, kaip mes mokykloje skirdavome pasimatymus?
– Prisimenu, o kaipgi! – prisipažino užkalbintoji.
Išvažiavęs iš statybų meras sako žmonai:
– Matai, kaip tau pasisekė, kad ištekėjai už manęs?! Būtum buvusi darbininko žmona.
– Ne, brangusis! – paprieštaravo žmona. – Tai tau pasisekė. Antraip, jis būtų miesto meras.
Skelbiu tostą už nuostabias mūsų žmonas.

Related posts