Į tolimą, užkampų Gruzijos kaimelį atvyko žurnalistas ir susirado šios vietovės įžymybe aksakalą, sulaukusį 120 metų. Žurnalistas paklausė senuko, ar šis jaučiąs savo senatvę.
– Žinoma, jaučiu, atsakė aksakalas.
– Kaip?
– Kai man buvo šimtas metų, atsakė senasis gruzinas, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno. Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais aš išgerdavau jau tik dešimt stiklinių. Na, o dabar aš kasdien teišgeriu tik devynias stiklines vyno…
Tad pakelkime tostą už tai, kad gyventume taip ilgai, kaip senasis gruzinų aksakalas, ir skųstumėmės senatve taip, kaip skundėsi aksakalas…

Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante.
Staiga jis paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą! Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus, ir kuo stipriau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o vėliau sušuko:
– Supratau!
Pakeliam tostą už gerus ir supratingus draugus.

Išgerkim už tai, kad rytoj pabrangtų buteliai taros supirktuvėje.

Jaunas žurnalistas netaktiškai paklausė įžymios artistės, kiek jai metų.
– Neprisimenu, – atsakė artistė.
– Kaip, jūs nežinote kiek jums metų? — stebėjosi jaunas žurnalistas.
– O aš jų neskaičiuoju. Aš, pavyzdžiui, skaičiuoju pinigus, brangakmenius, nes juos gali pavogti. O mano metų niekas nepavogs!
Tad pakelkime taurę už nepavagiamą mūsų turtą – mūsų metus!