Džiaukimės, kad senstame. Džiaukimės, kad penkiasdešimties dar esam palyginti jauni, o šešiasdešimties – dar neseni. Bran­dumas juk yra gyvenimo prasmė. Juk gamta gražiausia ir spalvingiausia irgi yra rudenį.
Todėl tegul rudenėja… Tegul gražiai rudenėja…
Tad pakelkime taures už gražų mūsų metų rudenį!

Neliūdėkite prabėgusių dienų –
Jų praeitis dar niekam negrąžino.
Nors būta jų kaip kūdikis švelnių,
Svaiginančiai gilių kaip taurė vyno.
Pakelkime taures už prabėgusias dienas!

Gražus ir didelis yra gyvenimo namas.
Jame labai daug durų.
Ir kiekvienais metais vis atveri naujas ir naujas.
Štai Tu atvėrei 50-tą savo gyvenimo kambarį.
Tad ir šiandieną šypsokis, o visą gyvenimą būk laimingas.

Ne kartą žengs ruduo pilkais arimais,
Ilsėsis žemė po speigų skara, –
O mes visi, jaunystę prisiminę,
Ilgėsimės, kad buvo ji trumpa.
Pakelkime taures už prabėgusią jaunystę!