Kartą ant bedugnės krašto susitiko erelis ir tigras. Jiedu pradėjo ginčytis, kuris esąs stipresnis. Erelis sako:
– Varžykimės! Kuris peršoks šią bedugnę, tas ir bus nugalėtojas, vadinasi, stipresnis. Nugalėtojas galės pasiimti pralaimėjusiojo kailį arba plunksnas.
Tigras buvo gana kvailas ir priėmė šį pasiūlymą. Erelis įsibėgėjo ir tuojau perskrido per bedugnę. Tigras įsibėgėjęs liuoktelėjo, bet nepasiekė kito kranto, nugarmėjo į bedugnę ir užsimušė. Erelis nusklendė žemyn, išlesė tigro mėsą, o kailį užsivertė ant pečių ir nuskrido namo. Erelio pati, atidariusi duris, ant slenksčio išvydo tigrą. Nespėjo vyrelis žodžio ištarti, kai pati šoko ir mirtinai užkapojo tariamąjį tigrą.
Pakelkime taures už tai, kad žmonos visada pažintų savo vyrus, kokie jie begrįžtų namo!
Vieno medžiotojo gyvenimo svajonė buvo pagauti juodsidabrę lapę. Jis skersai ir iš ilgai išvaikščiojo visus miškus, kalnus, tarpeklius ir brūzgynus, bet įgyvendinti svajonės vis nepavykdavo. Metai bėgo, medžiotojas vis mažiau turėjo jėgų. Teko tenkintis medžiokle šalia namų esančioje giraitėje. Ir vieną dieną, visai netikėtai, toje giraitėje jis pagavo ilgai išsvajotąją juodsidabrę lapę. Medžiotojas, apsvaigęs iš laimės, paklausė lapės:
– Kur gi tu slėpeisi? Aš ieškojau tavęs visą gyvenimą…
– O aš visą laiką gyvenu čia, šioje giraitėje, – atsakė gražuolė lapė.
Taip jau būna, žmogau, kad net visą gyvenimą pašventus ieškojimams, atradimui prireikia tik vienos akimirkos!
Tad pakelkime taures už moteris, kurios šiandieną yra šalia mūsų ir už tas akimirkas, kada suradome vienas kitą!