Tostai moterims

Mergina paprašė klebono, kad jis priimtų jos amžinosios skaistybės įžadą.
– Dar palauk metelius kitus, – patarė klebonas. – Jeigu sugalvosi ištekėti, tik bėdų prisidarysi.
– Klebonėli, jeigu mano akis stums į nuodėmę, išdursiu ją, jei ranka, – nukirsiu, jei lūpos, – nupjausiu… Prisiekiu visais šventaisiais, aš niekada netekėsiu ir amžinai būsiu skaisti!
Matydamas tokį tvirtą pasiryžimą klebonas neprieštaravo ir atliko reikiamas apeigas. Praslinko metai. Mergina ateina pas kleboną ir maldauja panaikinti skaistybės įžadą, nes norinti ištekėti.
– O ką tu Viešpačiui Dievui esi pažadėjusi? – rūsčiai klausia sielų ganytojas.
– Tai kad jau, klebonėli, nėra nei ką rauti, nei ką pjauti… visas kūnas, klebonėli, užsiliepsnojo!
Tad pakelkime taures už liepsnojančias moteris!

Šeštajame dešimtmetyje Aleksandrijoje vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame dalyvavo visų didžiausių Bažnyčios bendruomenių vyriausieji kunigai ir dvasininkai. Susirinkimo tikslas – išsiaiškinti, ar ir moterys turi sielą. Bažnyčios tėvai karštai ginčijosi, plūdosi, įžeidinėjo vieni kitus, net svaidėsi vyno ąsočiais, kol galiausiai nutarė balsuoti.
Ir tik vieno balso persvara, mano mielosios ponios ir panelės, buvo nuspręsta, kad ir jūs turite sielą.
Pakelkime taures už mūsų moteris.

Miesto meras su žmona atvyko pasižiūrėti, kaip statomas namas.
– Ar pameni mane? – klausia mero žmoną darbininkas su šalmu. – Atsimeni, kaip mes mokykloje skirdavome pasimatymus?
– Prisimenu, o kaipgi! – prisipažino užkalbintoji.
Išvažiavęs iš statybų meras sako žmonai:
– Matai, kaip tau pasisekė, kad ištekėjai už manęs?! Būtum buvusi darbininko žmona.
– Ne, brangusis! – paprieštaravo žmona. – Tai tau pasisekė. Antraip, jis būtų miesto meras.
Skelbiu tostą už nuostabias mūsų žmonas.

Kartą vyras paprašė pas Dievą sutverti moterį. Dievas paėmė truputį saulės spindulių, mėnulio šviesos, švelnų antilopės žvilgsnį, stirnos jaudulį, balandžio ramumą, gulbės grožį, pūko švelnumą, vandens gaivumą. O kad nebūtų saldu, įdėjo vėjo nepastovumo, šarkos plepumo, debesų ašarojimo ir visas žaibo ir perkūno baisybes. Viską sumaišė ir iš to mišinio nulipdė moterį. Dievas įkvėpė jai gyvybę ir atidavė vyrui tardamas: “Imk ir kankinkis!”
Tad išgerkime už šį nuostabų mišinį.

Malonus, gerai išauklėtas inspektorius kreipiasi į gražią merginą, kurią moko vairuoti automobilį.
– Ar jums kas nors sakė, kad jūsų akys didelės, tamsios kaip migdolai ir nuostabiai žavingos?
– Be abejo, daug kas sakė! – nusišypsojo mergina.
– Tai kodėl, po šimts velnių, jūs tomis didelėmis, tamsiomis kaip migdolai ir nuostabiomis akimis nežiūrite į kelio ženklus?
Pakelkime taures už nuostabiai žavias akis!

Pasiklausykite, ką byloja sena indų legenda. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko žiedo aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo pasipūtimą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baigštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį. Viską suplakė ir iš viso to išėjo moteris. Šit kodėl ji nuostabi ir nepakartojama.
Tad pakelkime taures už nuostabų kokteilį.

Gyveno kartą tinginys ir niekaip nenorėjo dirbti. Kartą jo tėvas klausia, ko jis tinginiauja.
– Atvesk man žmoną, tada dirbsiu.
Atvedė jam žmoną, o jis vis tiek nieko nedaro, antros reikalauja. Atvedė antrą – ir vėl viskas po senovei. Pagaliau atvedė trečią – tinginys nei piršto nepajudino.
– Tai ko dabar dykaduoniauji? – klausia tėvas.
– Negi trys moterys vieno vyro nepramaitins? – atsako tinginys.
Tad išgerkime už dirbančias moteris!

Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Jaunuolis, aišku, pasirinkdavo pasimatymus. Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos.
– Bet aš tamstą matau pirmą kartą, – nustebo profesorius. – Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
– Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį.
Pakelkime taures už tobuliausius estetikos kūrinius – už merginas!

Pilnas kiemas vištų, o gaidys tik vienas, bet jis jų niekada nekapoja snapu, nemuša. Šunys kandžiojasi. Ne veltui sakoma, riejasi kaip šunys. Tačiau šuo niekada neįkąs kalei – nei savai, nei svetimai. Jūs patys pastebėjote, kad susitikę šunys sunerimsta, apuostinėja vienas kitą ir jeigu vienas iš jų kalė, greitai nurimsta. Net pasiučiausias žvėris – šernas ir tas neliečia patelės. Tiktai vienas vienintelis žmogus – blogesnis ir piktesnis už gyvulį ar žvėrį. Tik jis muša žmoną, nors ją vieną teturi.
Tad pakelkime taures už tas moteris didvyres, kurios muša savo vyrus! Jie to nusipelnė.

Moteris ilgai negalėjo susilaukti vaikelio. Tuomet ji nuėjo tartis su Dievu, kad šis suteiktų jai malonę ir padovanotų vaikelį. Dievas pasižiūrėjo į apsiašarojusią moterį, pažvelgė į jos troškimu trykštančią širdį ir paklausė:
– Ar pasiruošusi gimdymo skausmus kęsti du kart daugiau nei kitos moterys?
– Ar pasiruošusi vargų ir rūpesčių turėti dvigubai daugiau nei kitos mamos?
– Ar verksi ir liūdėsi kelis kartus daugiau nei kitos?
Moteris sutiko, net neabejodama.
Prasidėjo gimdymas… atėjo Dievas ir sako:
– Pamiršau tau pasakyti, kad prie visų kančių ir skausmų, tu du kart daugiau turėsi džiaugsmo ir laimės, tavo širdis iš meilės plaks du kart dažniau nei kitų mamų, ir tavo ausys mielą žodį “mama” girdėsi iš dviejų tave mylinčių lūpų.
Taigi pakelkime taures už dvynių mamas, už dvigubą meilę ir laimę!

Kartą moteris skaičiavo pinigus. Netyčia ėmė ir iškrito dešimties centų moneta. Šiek tiek pariedėjusi ji įkrito į grindų plyšį. Moteris pabandė ištraukti pinigėlį, tačiau niekaip nepavyko jo iškrapštyti. Buvo galima išimti tik atplėšus grindis. Tačiau dėl tokio menkniekio negi lupsi jas! Bet gaila monetą palikti… Tada moteriškė į tą plyšį įgrūdo šimto litų banknotą. Aišku, dabar dėl tokių pinigų negaila ardyti grindų!
Tad pakelkime taures už moterų sumanumą!

JAV departamente Prancūzijos oficialaus atstovo garbei buvo surengti pietūs. Svečias nemokėjo anglų kalbos, todėl labai jaudinosi, kaip jis pasakysiąs tostą…
– Pasakykite tostą už Prancūzijos moteris, – parekomendavo patarėjas.
Tačiau netrukus kažkas iš svečių paskelbė šį tostą. Tuomet patarėjas kyštelėjo kitą mintį:
– Pakelkime taurę už Amerikos moteris.
Ir šis tostas netrukus buvo pasakytas. Atėjo eilė kalbėti svečiui. Patarėjas laiku susiorientavo:
– Pasakykite tostą už abiejų pusrutulių moteris.
Prancūzas atsistojo ir sako:
– Tostas už du moterų pusrutulius, kuriuos aš kilnoju!
Taigi pakelkime taures už pasaulio moteris ir nejuokinkime žmonių kilnodami moterų pusrutulius!

Į vyno statinę įkrito pelė. Pro šalį bėga katinas.
– Katinėli, gražuolėli, būk geras, ištrauk mane iš čia! – maldauja pelė.
– Jei ištrauksiu, tai ir suėsiu… – apsilaižydamas pasakė katinas. – Kas tau iš to?
– Sutinku! Ėsk! Nenoriu paskęsti statinėje ir mirti negarbinga mirtimi.
Katinas ištraukė nelaimingąją. Pelė tik vir vir vir ir jau urvelyje. Katinas pradeda gėdinti:
– O ką tu esi pažadėjusi?
– Katinėli, niekada netikėk išgėrusiomis damomis! – pamokė pelė.
Pakelkime taures už tai, kad ir išgėrusios damos ne visada tikėtų katinėliais.

Vienas žmogus turėjo gražią, bet lengvabūdę žmoną. Paskalos pasiekė net miesto merą. Jis pasišaukė tos moters vyrą ir ėmė išmėtinėti:
– Kaip tu gali gyventi su tokia pasileidusia moterimi ir ją mylėti? Išvyti ją reikia!
– O visagalis Dieve! – sušuko vyras. – Ji visais atžvilgiais nuostabi moteris! Kaip gi aš galiu jos nemylėti, jeigu ją myli visi miesto vyrai?
Pakelkime taures už nuostabias žmonas ir tas moteris, kurias visi myli.