Susirinkęs būrelis žmonių užgesinę šviesą bando iššaukti dvasias. Viena našlė išsikviečia savo vyro sielą ir klausia:
– Ar tikrai tai tu, mano brangusis vyreli?
– Taip, tai aš! – pasigirsta kimus balsas.
– Sakyk, mielasis, ar tau geriau dabar, ar kai mudu kartu gyvenome?
– Dabar.
– Džiaugiuosi, aukseli. Vadinasi, dabar tu danguje.
– Ne, pragare! – pasigirdo atsakymas.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie šiame gyvenime nesurado šeimyninės laimės.

Kinai turi tris paveikslus. Pirmajame pavaizduotas giliai susimąstęs žmogus, antrajame – žmogus besiraunantis plaukus, o trečiasis – visa gerkle besikvatojantis ir šokantis iš džiaugsmo. Po pirmuoju paveikslu parašyta: „Šis žmogus svarsto vesti, ar nevesti“. Po antruoju – „Šis žmogus jau vedė ir šiandien gailisi“. Po trečiuoju paveikslu – užrašas: „O šis žmogus išsiskyrė ir dabar laisvas“.
Beveik visi vyrai savo gyvenime nedaug turi linksmų ir laimingų dienų. Tad pakelkime taures už vyrų laimingiausias dienas!

Ilgai ruošėsi žydelis vesti. Nežino, ką daryti. Viengungiui blogai. Vienas neišgyvensi viso gyvenimo. Susirgsi ar ištiks kokia nelaimė, kas slaugys ligonį? Vesi – irgi negerai… Tuojau pasipils vaikai… Uždirbk ne tik sau, žmonai, bet ir mažiesiems ėdrūnams… Ar užteks jėgų?
Svarstė svarstė žydelis ir nežino, kaip pasielgti. Nueina jis pas rabiną patarimo prašyti.
– O išmintingasis rabi, pasakyk man – vesti ar nevesti?
Rabinas pasižiūrėjo į vaikiną, giliai atsiduso ir užjausdamas pasakė:
– Daryk, kaip išmanai. Vėliau vis tiek gailėsiesi.
Tad pakelkime taures už nepavydėtiną vyrų likimą.

Vienas Amerikos valdininkas Čikagos priemiestyje rado pasagą. Žmogus apsidžiaugė. Pakėlė ją ir nešasi talismaną namo. Deja, namie jis rado siuvėjo sąskaitą ir kvietimą užmokėti skolą už kreditan pirktą automobilį. Nežiūrint šių nemalonumų, jis vis tik nutaria pasagą įdėti į rašomojo stalo stalčių. Kyšt ranką į kišenę, o ten skylė. Raktą kažkur pametęs. Nuliūdęs vyras pasagą deda ant spintos. Tuo metu įeina tarnaitė ir praneša, jog jo žmona pabėgo su meilužiu.
Valdininkas paima pasagą, bučiuoja ją ir šnibžda:
– Vis tik šiame prietare yra dalis tiesos!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime suranda savo talismaną.

Pone daktare, atėjęs pas gydytoją skundžiasi vyriškis, – kai išgeriu… tai negaliu baigti…
– Tai negerkite! – pataria gydytojas.
– Tada negaliu pradėti. Gal, sakau, pone daktare, išrašykite man vaistų, kuriuose būtų daugiau kalcio.
– O kam jums tokie vaistai?
– Mano žmona trainiojasi su kitais vyrais, o man neauga… ragai.
Pakelkime taures už tai, kad vyrams nereikėtų kreiptis į gydytojus panašiais klausimais.

– Turiu pranešti, – pasakė ji, – mano vyras bus namie po valandos.
– Bet aš nieko nedarau smerktino… – nustebo jis.
– Na matote… O laikas bėga.
Jis suprato. Bet vyras netikėtai grįžo anksčiau ir rado nuogutėlę žmoną. – Ko tu čia vidury baltos dienos vaikštai po kambarį nuogutėlė?! – nustebo vyras.
– Neturiu kuo apsirengti, šykštuoli nelaimingas… Gaili man madingesnės suknelės!
Vyras supykęs puola prie spintos ir, mėtydamas iš jos sukneles, šaukia:
– O šita? O šita… Sveikas, Algi, o šita? O šita?
Pakelkime taures, kad vyrai suprastų žmonų norus ir neieškotų jos spintoje suknelių.

Išgerkim už bučinį, kurį sugalvojo vyras, kad užčiauptų moteriai burną…

Jaunikis sako savo būsimai žmonelei:
– Brangioji, norėčiau tuojau po vestuvių važiuoti į Palangą. Prie jūros…
– Gerai, brangusis, važiuojame prie jūros.
– Ne važiuojame, o skrendame, brangioji!
– Kaip įsakysi, brangusis…
Merginos motina patraukia dukterį į šoną ir tyliai šnibžda:
– Ar ne per daug komanduoja tavo būsimasis vyras?
– Palik jį ramybėje, mama. Tegul jis diktuoja savo paskutinę valią!
Pakelkime taures už vyrus, kurie dar prieš šeimyninį gyvenimą pareiškė savo paskutinę valią.

Prie lango stovi vyras su žmona ir šnekučiuojasi.
– Žiūrėk, – sako žmona, – koks rūpestingas vyras – skalbinius nuo virvutės surenka!
– Gal ir rūpestingas…– sutinka namų šeimininkas. – Bet skalbiniai, kuriuos renka – mūsų.
Pakelkime taures už rūpestingus vyrus.

Du kaubojai sėdi bare… Staiga atsiveria durys ir į barą įeina arklys, užsisako butelį viskio, jį vienu mauku išgeria, užkanda agurku ir išeina iš baro. Vienas kaubojus atsisuka į kitą ir sako:
– Visko gyvenime mačiau, bet kad viskį išgėręs agurku užkastų…
Tad išgerkim vyrai už mus, už kaubojus…