Tostai draugams

Tėvas turėjo tris suaugusias dukras. Vieną vakarą suskambus telefonui, tėvas pakelia ragelį ir girdi:
– Labas mano varlyte, čia tu..?
– Ne čia varlyno šeimininkas…
Tad išgerkime draugai, kad visada pataikytumėme ten kur reikia…

Trečia valanda nakties. Gatvėje policininkas sustabdo vyriškį.
– Kur skuodžiate taip vėlai? – klausia jis.
– Skubu į paskaitą moralės tema.
– Ką čia niekus tauškiate?! Kas tokiu metu skaito paskaitas?
– Pone policininke, mano žmona.
Pakelkime taures, kad šiąnakt nė vienam netektų klausytis paskaitos moralės temomis.

Du bičiuliai eina gatve. Staiga vienas nelauktai stabteli ir čiupęs kolegą už parankės tarsteli:
– Greičiau nykstam iš čia…
– Kas gi atsitiko? – nesuvokia bičiulis.
– Antai pažiūrėk: kitoje gatvės pusėje stovi mano žmona ir kalbasi su mano meiluže…
Bičiulis, įdėmiau pažvelgęs į kitą gatvės pusę, nuramina jį:
– Nesijaudink, tai mano žmona ten šnekučiuojasi su mano meiluže…
Tad išgerkime už ištikimus draugus ir tikrąsias drauges.

Ant upelio kranto augo trys rožės. Viena jų paprašė:
– Upelį, duok atsigerti.
– O tu numesk man vieną žiedelį. – atsake šis.
Tačiau rožė buvo išdidi ir nesutiko, todėl sudžiūvo. Tas pats ištiko ir antrąją rožę. Trečioji rožė taipogi paprašė atsigerti, bet ji nepagailėjo vieno žiedo. O atsigėrus sužydėjo dar gražiau…
Tad išgerkim už merginas, kurios duoda ir žydi.

Seniai norėjau atsiprašyti jūsų, gerbiamas kaimyne, – mandagiai sako garbingo amžiaus sulaukęs vyriškis.
– Jūs? Mane? Už ką?
– Mano vištos iškapstė jūsų daržą!
– Tai aš turėčiau jūsų atsiprašyti… Šiandien rytą mano šuo išsmaugė visas jūsų vištas.
– Tokiu atveju viskas gerai. Aš ką tik automobiliu pervažiavau jūsų šunį.
Ne veltui sakoma, kad geri kaimynai geriau negu blogi giminės. Pakelkime taures už mielus šio stalo kaimynus.

Kartą gėrė vilkas, zuikis ir vėžlys. Begerdami, besilinksmindami pastebėjo, jog jau nebėra ko gerti. Reikia dar atnešti. Kuriam eiti? Nutarta pasiųsti vėžlį. Tas išėjo. Vilkas ir zuikis laukia, nesulaukia.
– Gal pinigus pragėrė ir guli kur nors griovyje išvirtęs! – samprotauja laukiantieji.
Šalimais pasigirsta vėžlio balsas:
– Jeigu šaipysitės, tai visai neisiu!
Pakelkime taures už tai, kad ant šio stalo nepritrūktų gėrimų ir nereiktų siųsti vėžlio.

Ganėsi pievoje asiliukas. Į pievą atėjo nepaprasto gražumo moteris, asiliukas toliau ganėsi. Moteris pradėjo nusirenginėti – asiliukas toliau ganosi, moteris visai nusirengė ir prigulė ant pievos šalia asiliuko, o tas vis ganėsi.
Taigi, išgerkime už tai, kad netaptume asilais.

Gyveno kartą senas senas žmogus. Jis pragyveno ilgą gyvenimą, turėjo daug draugų, garbingą profesiją, krūvą vaikų ir anūkų, jaukius namus. Ateina pas senuką Mirtis ir sako:
– Einam su manimi.
– Kodėl? – nustebo senukas.
Aš juk dar sveikas, linksmas, gyvenimu patenkintas. Aš nenoriu mirti. Man patinka gyventi.
– Gerai, – sutiko Mirtis. – Aš paliksiu tave ramybėje. Gyvenk sau laimingai, bet su viena sąlyga. Juk turėjai daug draugų. Tad štai: nuo šiol už kiekvienus pragyventus metus aš su savimi pasiimsiu po vieną gerą tavo draugą. Sutinki?
Ir tada senukas pravirko.
Tad pakelkime taurę už tas senuko ašaras ir už tvirtą draugystę!

Susitinka du draugužiai. Vienas pradėjo skųstis nemiga ir pasigyrė suradęs būdą, kaip ją nugalėti, nors ir ne visai sėkmingai. – Ir kaip tu gelbstiesi nuo jos? – domisi antrasis.
– Kas dvi valandas išgeriu po stiklinę vyno.
– Ir po to užmiegi?
– Neee… Bet tada linksmiau nemiegoti.
Tad pakelkime taures už tai, kad šiąnakt mums būtų linksma nemiegoti.

Seniai, labai seniai gyveno senis ir senė. Vieną rytą senis pasiėmė virvę ir išėjo į mišką žabų. Prisirinko, naštą vargais negalais užsikėlė ant pečių ir stenėdamas, pasiramsčiuodamas lazda kėblino namo. Karščio ir nešulio išvargintas senelis prisėdo pailsėti prie šaltinio. Numetęs naštą jis godžiai puolė gerti. Atsigėręs, atsigaivinęs prigulė ir nepajuto, kaip užmigo. Atsibudo jau vakarop. Senelis sunerimo, vikriai užsimetė naštą ir patraukė namo.
Senelė, nesulaukusi savo senelio, išėjo jo ieškoti. Beklaidžiodama po mišką, ji sutiko jaunuolį su žabų ryšuliu ir klausia:
– Berneli, pasakyk, ar kartais miške nematei senio?
– Ką tu, motin, apakai į senatvę? – atsakė užkalbintasis. – Savo senio nepažįsti?
– Nejuokauk, vaikine! Mano vyras prieš septyniasdešimt metų buvo toks…
Ir suprato senis, kad vandens gėręs iš jaunystės šaltinio, apie kurį buvo girdėjęs iš savo senelių. Senė įsigeidė irgi to stebuklingo vandens atsigerti. Jos vyras nupasakojo, kaip tą šaltinį susirasti, o pats patraukė namo. Visą vakarą nesulaukęs pargrįžtančios senės, rytą nuėjo jos ieškoti. Prie šaltinio senės nerado. Tik krūmuose išgirdo knėkščiantį kūdikį. Pasirodo, senė iš godumo per daug prisigėrė jaunystės vandens.
Tad išgerkime už tai, kad ir kiek šiandien begertume, niekas nepavirstų bejėgiais kūdikiais draugų akyse.

Atsitiko taip, kad kartą vienišam žmogui teko nakvoti erdvioje užmiesčio viloje. Naktis buvo tamsi ir siaubinga, panaši į tą, kokią matome siaubo filmuose. Lietus pliaupė be perstojo, vėjas negailestingai daužė langines, vėjo pučiami brazdinosi nukritę lapai… Žmogus niekaip negalėjo užmigti. Ir staiga jis išgirdo, kaip kažkas pasibeldė į vilos duris. Priėjęs prie jų, žmogus paklausė:
– Kas ten? Ką likimas atnešė tokį vėlyvą vakarą?
Niekas žmogui neatsakė. Tik švilpavo vėjas ir gūdžiai aimanavo tamsa. Žmogus vėl atsigulė, bet užmigti negalėjo. Ir staiga vėl beldimas į duris. Ir vėl klausimas:
– Kas ten?
Ir vėl tyla. Ir nerimstantis tamsumų ūžesys. Kitą rytą visą nakties istoriją žmogus papasakojo vienai senyvai ir išmintingai moteriai.
– O tu neatidarei durų? –  paklausė moteris.
– Ne… O ką, reikėjo atidaryti?
– Jokiu būdu! Juk į namus beldėsi Bėda…
Tad pakelkime taurę už tai, kad į mūsų namus belstųsi Laimė, Meilė ir Gėris ir, žinoma, Geri Draugai, nes be gerų draugų neateis nei Laimė, nei Meilė, nei Gėris…

Per gimtadienį pas profesorių susirinko daug svečių. Ant stalo buvo pridėta visokių valgių. Tačiau svaigalų nebuvo matyti. Svečiai ėmė šnibždėtis, jog profesorius šykštus. Bet šit tarnaitė įneša gėrimų.
– Kaip mes gersime? – paklausė profesorius, – ar kaip žmonės, ar kaip gyvuliai?
– Koks čia gali būti klausimas? – suūžė svečiai. – Aišku, kaip žmonės.
– Atneškite dar kita tiek gėrimų! – paliepė profesorius.
– Kodėl, pone profesoriau? – kažkas paklausė.
– Matote, gyvuliai geria tiek, kiek nori… O žmonės geria ir nenorėdami, kad tik kuo daugiau išgertų…
Tad pakelkime taures už tai, kad žmogus yra žmogus, nors ir turi daug silpnybių!

– Kvailas ir šuniškas tas žmogaus gyvenimas, – skundžiasi mėgstantis išgerti žmogelis. – O ypač mano: vos tik pradedu dirbti, ima kamuoti troškulys… Vos tik jį numalšinu, negaliu dirbti… – Ir staiga jis pasisuka į sėdinčiuosius: – Ak, žmonės, žmonės… Jeigu sugrįžtų visi tie pinigėliai, kuriuos praleidau per gerklę!
– Ir ką tu su jais darytum?
– Pragerčiau.
Ir šit žmogelis šlitinėdamas pareina namo. Kaimynas šaiposi:
– Visą laiką pats girtas ir girtas! Tu tik pamanyk – degtinė tau neša tik kančias, vargą ir skurdą.
– Ačiū! Labai ačiū! – verkšlena girtasis ir siekia apkabinti kaimyną. – Pagaliau aš suradau tikrą bičiulį!
– Kodėl aš tavo bičiulis? – nustebo kaimynas.
– Tik tamsta kaltini degtinę, o ne mane.
Tad pakelkime taures ir prarykime tikrąjį žmonijos priešą, kad jis nedrumstų linksmos mūsų nuotaikos.

Jautis visą dieną vilko jungą. Vakare, kai jį iškinkė, alkanas keturkojis per tvorą pasiekė saulėgrąžą ir surupšnojo jos lapą. Tai pamatęs šeimininkas drožė jam vadelėmis per šonus.
Prie būdos pririštas šuo pasakė:
– Dabar supratai, kad išmokt traukti žagrę ar plūgą dar ne viskas. Reikia išmokti ir kandžiotis!
Pakelkime taures už tai, kad nevirstume nei engiamaisiais jaučiais, nei besikandžiojančiais šunimis.