Vestuvių tostai

Šiandien ta diena, kurią atsisveikini su nerūpestinga jaunyste ir pasitiksi pilną šeimyninį gyvenimą. Jis nebus toks šviesus ir lengvutis, kaip krintantis rudens lapas, nei kvapnus ir žalias, kaip pavasario laukas.

Nors akimirkai šią dieną stabtelėk ant savo vaikystės ir jaunystės slenksčių kryžkelės. Kaip greit prabėgo laikas. Rodos visai neseniai basom kojytėm bėgai paskui margą drugelį, savo mažom rankytėm norėjai prisiliest prie margaspalvės vaivorykštės. Ir štai šiandien Tu jau suaugęs, savarankiškas stovi ant naujo gyvenimo slenksčio.

Nusilenk savo Tėveliams, pabučiuok jų švelnias pavargusias rankas, ir tegul Tėvelių rankų švelnumas padės Jums sunkią gyvenimo akimirką.

Tad laimink, Motule, tu savo sūnelį
Laimingo linkėk jam gyvenimo kelio
Pavargusiom rankom Tu jį apkabinki
Ir savąją širdį tuokart nuraminki.
Palaimink ir Tu, o gerasai Tėveli,
Linkėk jam daug laimės ir džiaugsmo be galo
Mylėti viens kitą ir gimtąjį namą.

Sveiki gyvi visi čia susirinkę, jauni tiesūs ir seni sulinkę, ant vestuvių vaišių, kumpių, dešrų ir ragaišių. Pasitikote Jaunuosius iš santuokos rūmų grįžusius, santarvėj ir meilėj gyvent pasiryžusius.

Mes ilgai keliavome, pavargome ir nusikamavome, o Jūs visi kantriai laukėte, akių nuo kelio neatitraukėte. Tad dabar gražiai pasėdėsime, už Jaunuosius taures pakilosime, vestuvių dainas padainuosime, šokius šoksime.

Prieš išvykstant norisi visiems matant ir girdint Jūsų paprašyti, kad nesulaužytumėt priesaikos. Prisiekite vaikystės medžiams, kloniams ir upeliams, jog eisite gyvenimo keliu teisingai, nesidairydami klystkelių, jog Jūsų sielos veidrodžiai bus švarūs. To laukia iš Jūsų dar negimę vaikai, to tiki brangūs tėveliai, Jūsų draugai.

Šią priesaiką įamžinti vyksime į bažnyčią ir/ar santuokos rūmus, kur Jūsų jauną šeimą įformins, kaip naują moralę, jaunosios kartos kūrėją ir augintoją.

Brangios mamytės, brangūs tėveliai,

Nuo šiandien prie Jūsų stalo paliko po vieną kėdę. Susėdę pietų ar vakarienės, prisiminę vaikus susigraudinsite. Bet visada prisiminkite, kad kažkur gyvena du jauni, laimingi žmonės, o jų širdyse plaka dalelė Jūsų širdžių.

Tad pakelkim taures už Tėvus.

Atėjo laikas, brangūs Tėveliai,
Išleisti dukrą į didį kelią.
Ją išauginot kaip gražią gėlę,
Netrūksta jai mokslo, netrūksta jai grožio.

Iš Jūsų ji gavo gyvenimo džiaugsmą,
Atėjus pasaulin per motinos skausmą.
Šiandien su šiuo vyru žiedais apsikeis
Ir pavardę Jūsų į Jojo pakeis.

Kad niekada nebūtų ašarų karčių,
Nebūtų lūpų sučiauptų iš skausmo.
Te klesti Jūsų šeimoje,
Didysis žmogiškumo jausmas.

Už Jus Jaunosios ir Jaunojo vardai,
Kad meilė gėlėm žydėtų
Po Nemuno Neries dangum žvaigždėtu.
Už Jūsų šviesų kelią, platų mostą,
Jaunieji leiskite pakelti meilės tostą.

Vestuvių maršas išlydės iš kiemo.
Netyčia ašarą nubrauks mama.
O Tau Vardas (jaunikio) gyvent reikės ne valandą, ne dieną.
Gyvenimą reikės gyvent drauge.
Bus visko: skausmo, ašarų ir džiaugsmo.
Ne kartą gal ir apsiniauks dangus.
Bet jei mokėsit meilę Jūs išsaugot.
Jei ir varge vis būsite kartu.
Tada tikrai gyvensite laimingai.
Jokie sunkumai Jums nebaisūs bus.
Todėl šampanas lai putoja
Už kelią Jūs laimingą
Į santuokos namus.

Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia – laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė.
Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta. Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata. Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė.
Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę!