Vestuvių tostai

Vestuvių tostai


Šiandien ta diena, kurią atsisveikini su nerūpestinga jaunyste ir pasitiksi pilną šeimyninį gyvenimą. Jis nebus toks šviesus ir lengvutis, kaip krintantis rudens lapas, nei kvapnus ir žalias, kaip pavasario laukas.

Nors akimirkai šią dieną stabtelėk ant savo vaikystės ir jaunystės slenksčių kryžkelės. Kaip greit prabėgo laikas. Rodos visai neseniai basom kojytėm bėgai paskui margą drugelį, savo mažom rankytėm norėjai prisiliest prie margaspalvės vaivorykštės. Ir štai šiandien Tu jau suaugęs, savarankiškas stovi ant naujo gyvenimo slenksčio.

Nusilenk savo Tėveliams, pabučiuok jų švelnias pavargusias rankas, ir tegul Tėvelių rankų švelnumas padės Jums sunkią gyvenimo akimirką.

Kad niekada nebūtų ašarų karčių,
Nebūtų lūpų sučiauptų iš skausmo.
Te klesti Jūsų šeimoje,
Didysis žmogiškumo jausmas.

Atėjo laikas, brangūs Tėveliai,
Išleisti dukrą į didį kelią.
Ją išauginot kaip gražią gėlę,
Netrūksta jai mokslo, netrūksta jai grožio.

Iš Jūsų ji gavo gyvenimo džiaugsmą,
Atėjus pasaulin per motinos skausmą.
Šiandien su šiuo vyru žiedais apsikeis
Ir pavardę Jūsų į Jojo pakeis.

Senas išminčius paklaustas, kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos, atsakė:
– Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras…
Tad pakelkime tostą už gerus santykius tarp vyro ir žmonos!

Brangios mamytės, brangūs tėveliai,

Nuo šiandien prie Jūsų stalo paliko po vieną kėdę. Susėdę pietų ar vakarienės, prisiminę vaikus susigraudinsite. Bet visada prisiminkite, kad kažkur gyvena du jauni, laimingi žmonės, o jų širdyse plaka dalelė Jūsų širdžių.

Tad pakelkim taures už Tėvus.

Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
– Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas.
– O aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinkleli su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!

Prieš išvykstant norisi visiems matant ir girdint Jūsų paprašyti, kad nesulaužytumėt priesaikos. Prisiekite vaikystės medžiams, kloniams ir upeliams, jog eisite gyvenimo keliu teisingai, nesidairydami klystkelių, jog Jūsų sielos veidrodžiai bus švarūs. To laukia iš Jūsų dar negimę vaikai, to tiki brangūs tėveliai, Jūsų draugai. res

Šią priesaiką įamžinti vyksime į bažnyčią ir/ar santuokos rūmus, kur Jūsų jauną šeimą įformins, kaip naują moralę, jaunosios kartos kūrėją ir augintoją.

Už jus! Kad laimė gėlėmis žydėtų
Po Nemuno, Neries dangum žvaigždėtu!
Už šviesų kelią! Platų uostą!
Jaunieji, leiskite pakelti Meilės tostą!

Sveiki gyvi visi čia susirinkę, jauni tiesūs ir seni sulinkę, ant vestuvių vaišių, kumpių, dešrų ir ragaišių. Pasitikote Jaunuosius iš santuokos rūmų grįžusius, santarvėj ir meilėj gyvent pasiryžusius.

Mes ilgai keliavome, pavargome ir nusikamavome, o Jūs visi kantriai laukėte, akių nuo kelio neatitraukėte. Tad dabar gražiai pasėdėsime, už Jaunuosius taures pakilosime, vestuvių dainas padainuosime, šokius šoksime.

Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir… įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve.
Tad pakelkime taurę už meilę iš pirmo žvilgsnio, galinčią kurti stebuklus!

Tad laimink, Motule, tu savo sūnelį
Laimingo linkėk jam gyvenimo kelio
Pavargusiom rankom Tu jį apkabinki
Ir savąją širdį tuokart nuraminki.
Palaimink ir Tu, o gerasai Tėveli,
Linkėk jam daug laimės ir džiaugsmo be galo
Mylėti viens kitą ir gimtąjį namą.

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią. Tarp tūkstančių ir milijonų kelių gyvenimas sujungė Jūsų kelius, kurie nuo šiol bus vienakrypčiai, lyg galinga gyvenimo upė. Plaukite ja laimingai, sukūrę savo simbolinį laivą. Vairuokite ji pasikeisdami, kad protingai išvengtumėte povandeniniu klastingų uolų, nuovargio ir kasdienybės. Pasistenkite, kad Jūsų laive skambėtų ne vien tik Jūsų balsai ir komandos, bet ir čiauškėtų tobuliausi kūriniai – mažieji vaikučiai, suteikdami Jūsų bendram gyvenimui GYVYBĖS ir LAIMĖS.

Vienas viengungis jautėsi labai vienišas. Norėdamas patirti bent kiek meilės jis sykį ėjo ieškoti laisvo elgesio merginos. Jau netoli nuo jos namų kažkas smarkiai trinktelėjo ir tiesiai jam po kojomis ant šaligatvio ištiško dubenėlis su bulvių salotomis. Kilstelėjęs galvą vienišius pamatė penktojo aukšto lange iš išgasčio perbalusios merginos veidą. Ši baisiausiai atsiprašinėjo ir teisinosi, kad norėjusi atvėsinti ant palangės bulves, tačiau dubenėlis išslydęs jai iš rankų.
Praėjus pirmajam išgasčiui, vaikinas suprato, kas atsitiko. Visas jo kostiumas, veidas bei plaukai buvo aptaškyti. Kur toks benueisi. Jis prisiminė, kad automobilyje turi kitą kostiumą ir marškinius, nes karštą vasaros dieną kartais tekdavo persirengti.
Kadangi persirengti gatvėje buvo nepatogu, tai nelaimėlis užėjo į cheminę valyklą ne tik persirengti, bet ir atiduoti kostiumą išvalyti. Išsikalbėjo su valyklos savininke – jauna gražia moterimi. Kadangi darbo diena jau baigėsi, pakvietė ją pavakarieniauti ir papasakojo tą nutikimą. Besikalbėdamas jis visiškai pamiršo savo ankstesnį ketinimą. Po aštuonių mėnesių juodu susituokė. Per sutuoktuves jauniesiems po kojomis barstomos gėlės, žiedai… šiai jaunajai porai vestuvininkai ant bažnyčios laiptų išpylė dubenėlį bulvių salotų. Tai buvo tinkamiausias sveikinimas. Nes jei ne tos salotos, tai jaunikis niekada nebūtų susipažinęs su savo busimąja žmona: jis niekada tame rajone nesilankydavo.
Merginos, jeigu norite sėkmingai ištekėti ir gauti gerą vyrą, pirmiausia išmokite gaminti skanias salotas. To jums linkėdami mes keliame savo taures.

Apie meilę ir neapykantą kalbama kasdien, visur, o ypač pobūviuose. Tad kokia gali būti meilė?
– Pavyzdžiui, kas yra studentiška meilė? Į šį klausimą teisingiausias atsakymas, manau, toks: „Kai yra su kuo, yra kuo, bet nėra kur…“
– Kas yra vieniša meilė? Tai tokia meilė, kai yra kur, yra kuo, bet nėra su kuo…
– O kas yra nelaiminga meilė? Į šį klausimą atsakoma irgi tais pačiais žodžiais, tik esant kitoms aplinkybėms: „Nelaiminga meilė yra tada, kai yra kur, yra su kuo, bet nėra kuo“.
– Kas yra filosofiška meilė? Į šį klausimą atsakoma taip: „Tai tokia meilė, kai yra su kuo, yra kur, yra kuo, bet kam to reikia?“
Tad, gerbiamieji, išgerkime už tą meilę, kurios kiekvienas nusipelnė.

Vienas viršininkas labai domėjosi psichoanalize. Kartą jis išsitraukė nosinę, padarė iš jos kažką panašaus į skėtį, išmetė aukštyn, palaukė, kol nusileis, o paskui pavaldinių paklausė, ką jiems tai primena. Kiekvienas pareiškė savo nuomonę. Vieni sakė, kad tai pienės pūkelis, kiti – parašiutas, tretiems tai priminė debesėlį… Kai atėjo eilė pareikšti savo nuomonę sekretorei, ji pakėlė gražias akutes ir pasakė:
– O man tai primena meilę.
– Labai įdomu! – sujudo eksperimentatorius. – Kodėl meilę?
Mergina atsiduso ir paaiškino:
– Matote, man viskas primena meilę.
Pakelkime taures už įsimylėjusiuosius, kuriems kiekvienas daiktelis primena meilę!

Rodo 1–15 of 62 posts