Tu lyg jūra gili,
Tartum toliai žali..
Tu viena mums esi-
Mama mūsų brangi..
Tu lyg jūra gili,
Tartum toliai žali..
Tu viena mums esi-
Mama mūsų brangi..
Atsikėlus ryte
Pamatai mane
Su gėle delnuose –
Lyg sapnuotum mane.
Regiu dienas,
Tas linksmas, nuoširdžias,
Kai bėgiojom lauke
Su saldainiais burnoje.
Mama, atleisk,
Kas buvo ne taip,
Tik žinok,
Myliu Tave!
Tau mama-mieloji,vienintele
Gražiausioji ir brangiausioji-pavasario gėlės –
Tau- vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai
Ačiū, kad myli-gerą ir blogą,
Švelnų ir piktą vaiką,
Kad aklinoj tamsoj randi,
Paguodos ir atjautos gėlelę.
Ačiū, kad esi.
Mama, geriausias žmogus pasauly,
Mama, tai meilė stipri.
Mama, tai švelniausias žodelis,
Kurį aš ištarti galiu.
Mama – Tu kelrodė žvaigždė,
Kuri teisingus mums kelius parodo,
Tu – mūsų meilė, sąžinė, garbė –
Tu – obelis pavasarinio sodo…
Gyvenimas – nepakartojamas stebuklas,
Kurį sukurt tik vienąsyk gali…
Kas kartą tenka sau mažiau palikti,
Save kitiems lyg duoną padalinti.
Toksai gyvenimas, ir nieko tragiško,
Juk būtent čia visa žmogaus gama…
Ieškodama erdvėj aukščiausio taško,
Tu mums esi šviesa ir šiluma…
Ilgai dar išliks Tavų delnų kaitra,
Tava mintis suteiks mums patarimų.
Nusišypsok, ilgai dar lik jauna,
Nors laiko demonas ir daug ko negrąžina.
Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu būti.
O tu viskas drauge – nes tu mano mama!
Kaip norėtųsi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių.
Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint,
Bet atstumas skausmingai viską užgožia.
Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kurių niekas ,išskyrus TAVE, nesupras…
Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje, MAMA.
Tau, mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą ir tą rūpestėlį.
Na ir kas, kad šerkšnas plaukuose,
Juk šalna dar širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie tavęs prisiglausti,
Tu vienintelė moki suprasti,
Tu vienintelė moki atjausti.
Mamytei žibuoklių priskinsiu,
Parbėgsiu namo takeliu
Ir garsiai garsiai ištarsiu,
Kad aš ją be galo myliu…
Kai tylūs medžiai tyliai ošia,
Kai švelnios bangos paliečia tave,
Kai jūros žvaigždės tavo galvą puošia,
Kai skamba seno žvėjo vieniša daina,
Kai vėjas suvelia tau plaukus,
Ir suklykia žuvėdra skambančiu balsu,
Tada sakyk gi, mama, užsimerkus:
„Gyvenimas yra gražus!”
Pažvelk, mamyt, pro langą –
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Prigeso žydros akys. Pasenai.
Sunku gyvent ir but vienai.
Sunku prie karvės ir daržuos
Skarelė apsirišk ir atvažiuok.
Mums reikia tavo rankų ir širdies, –
pušynai neilgai liūdės.
O jei palikti bus sunku,
Tai atsivežk miškus, laukus,
Dangaus reželį virš trobos,
Ryšelį tarmiškos kalbos…
Jei pasaulyje Jūsų nebūtų,
Gerumas ir meilė netektų vardų.
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.
Šią džiugią dieną pas Tave skubu
Su žodžiais ilgesio ir meilės pagimdytais,
Man niekas kitas šiandien nesvarbu,
išskyrus laimę Tavo akyse Mamyte.
Rodo 1–15 of 39 posts
