Vargu ar yra metuose geresnė diena nei ta, per kurią galima be savigraužos suspenduoti visus sveikos mitybos planus, pasakoti vaikams nebūtas istorijas apie dovanų kilmę ar ateitį į darbą vilkint ypatingai branginamu, bet neišmatuojamai senamadišku močiutės dovanotu vilnoniu megztiniu ir nesulaukti pašaipių kolegų žvilgsnių. Todėl, kad kiekvienas kada nors yra gavęs po panašų, nes juk tai – Kalėdos.
Bene gražiausia šventė metuose, švenčiama skirtingai, tačiau vieningai didžiosios Pasaulio dalies. Savo ištakomis menanti pagoniškas Žiemos saulėgrįžos minėjimo tradicijas, dabartinį pavidalą Kalėdų diena, gruodžio 25-oji, yra įgijusi kaip krikščioniška šventė. Todėl ir jos šventimas pasižymi pakankamai gausia tradicijų, apeigų ir praktikų įvairove – nuo senoviškų būrimo ritualų iš po stalo traukiamais šiaudais iki krikščioniško paplotėlių laužymo.
Visgi šiandien Kalėdos tapo neįsivaizduojamos ir be apsikeitimo dovanomis su namiškiais, draugais ir bičiuliais bei ankstyvą rytą po Kalėdų egle šiugždančio dovanų popieriaus. Kaip ir kitų didžiųjų metų švenčių, taip ir Kalėdų tradicijos yra gija, susiejantį praeitį su dabartimi ir jungianti bendruomenes bei šeimas, tačiau be to jos yra ir priminimas bei priemonė išvengti to, jog Kalėdos netaptų tiesiog kartą metuose vykstančia daugiašale „mainų švente.“
Kalėdos – tai metų laikas, kai visa šeima susirenka prie bendro stalo. Čia pamirštamos visos nuoskaudos ir liūdesiai. Todėl ir yra svarbu atsiminti, kad Kalėdos siejasi ne vien su dovanomis, bet ir šeima, tradicijomis bei pabuvimu su savimi.
