Bėga metai kaip paukščiai pro šalį.
Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
Tik širdis patikėti negali,
Kad taip greit jie galėjo praeit.

Ir žvelgi tu su nuostaba kartais
Į suaugusius savo vaikus.
Negali patikėti, kad skamba
Anūkėlės balselis švelnus.

Bet gal šito žmogui pakanka –
Kad į ateitį žvelgtų ramus…