Miela mūsų mama

Miela mūsų mama esi tarsi saulė,
Tavo veidas šviečia lyg ryto rasa.
Ir pati geriausia visame pasaulyje,
Nes tokia šioj žemėj tiktai viena.

Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas-mamos dovana
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lupos dukrytės tau „mama“ šnibždės!

Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai?
Kiek kartų aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.

Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.

Su paukščiais metai skrieja, ir mainos dienos vėlei,
Ir net nepastebėjai, kaip jų tiek daug praėjo.
Tačiau, brangioji mama, ne metai juk svarbiausia,
Tas 60 skaičius juk nieko dar nereiškia…

Daug laimės ir sveikatos norim palinkėti.
Ir metų dar daug prasmingų ir ilgų,
Ir kad širdis dar vis ilgai plazdėtų,
Nors plaukai pasidabravę jau šerkšnu.

Mama, nešuosi aš pasakas tavo
Ir lopšines, dainas slepiu širdyje.
Aš bučiuoju kiekvieną raukšlelę.
Rūpesčių antspaudas tavo veide.
Juk tai tavo bemiegės naktelės,
Kai ant rankų pavargus supai.
Juk tai mano vargai,
Tapę tavo vargeliais.
Mažosios sėkmės,
Tavaisiais džiaugsmais.

O buvo saulės, vėjo – buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.

Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo sutelpa tavo širdy,
Kiek daug gerų darbų nudirbo tavo rankos,
Kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dejavo tik viena – tavo širdis.
Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas,
Tebūna tavo dienos ilgos ir džiaugsmingos,
O laikas tekartoja: „Nepalūžti, nepavargti ir gyventi, gyventi!”

Jei pasaulyje Tavęs nebūtų,
Gerumas ir meilė netektų vardų.
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų,
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.

Mes užaugom, iš namų išėjom,
Rodos, tik ilsėkis, būk rami.
O juk rūpesčių nesumažėjo
Nuo tada, kai buvome lopšy.
Pakely gimtinės medžiai šlama
Ir svaigina žiemos vėsa.
Tu labai mums reikalinga, Mama,
Laukianti, atleidžianti, gera.

Už rūpestį, vaikystės pievų rasą,
Jaunystės grožį ačiū Tau tariu,
Už meilę! Tuos žodžius tegu užrašo,
Kaip priesaką kartoti juos turiu.

Tava širdis mums reikalinga, Mama,
Ir ašara, ir lūpų šypsena.
Vaikystės žiedus garbanos šios mena,
Nors, Mama, tu kaip obelis balta.

Mes pas tave sugrįžtam,
Mama, kur kartą teko laime gimti,
Kur jazminai prie vartų šlama,
Kur mus paguosi, kur apginsi…
Tu dovanok – gal per retai
Mus atneša klajūnas vėjas –
Šviesiausi Tavo mums langai –
Kas naktį lanko mus sapnai,
Kad vėl mielais takais parėjom…

Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.

Rodo 2236–2250 of 2272 posts