Gumšuoja miškas. Kur ne kur trobelė,
Atakusi nykiai švytinčiais langais.
Šerkšnoj liepsnoja deimantų ugnelės,
Tarytum plazdančios ant stalo žvakės,
Ar lyg vaikų maldoj nušvitę akys,
Sustojusių Kūčių džiaugsmingai įžangai.
Kai Kūčiukai jau šalti ir visi visi girti,
Kalėdų Senio nenuvilk ir šiandien nenusimink,
Kad mėsos šiandien negausi,
Bet užtat pasmaližiausi.
Jei nemėgsti saldumynų tai išgerk raudono vyno,
Gal apsvaigsi truputuką, gal išgersi dar stikliuką.
Tik per daug neprisigerk ir eglutės nenuversk.
Su Kūčiom ir Kalėdom!
Ištirpo žvakių liepsnose,
Širdžių ledai ir šaltas laiko gruodas.
Ir vėl nušvito mūsų širdyse,
Vilties ugnis lyg pranašas paguodos.
Ramybės Kūčių vakarą.
Spragės pastogėje ledinės žvakės,
Pūs šiaurės vėjas, siaus laukuos žiema,
Ir viskas pildysis, ką motina pasakė,
Ant Kūčių stalo šieną skleisdama.
Kūčių stalas žvakelėm mirgės,
Metų vargas atrodys toks lengvas.
O namai prisipildys,
Tikėjimo, gėrio versmės.
Tu ištieski kažkam artimam,
Nuo darbų gal pavargusią ranką.
Ir širdingai linkėk,
Susitaikymo, ramybės, vilties.
Tegu šventinių žvakių liepsnose sudega visi vargai ir nesėkmės,
O ugnies šiluma Kūčioms teatneša santarvę, meilę ir tikrus draugus.
Kai užges paskutinė žvaigždutė,
Kai saulutė pro rūką tekės,
Pasibels ir į Tavo širdutę,
Tas stebuklas Kūčių nakties. Su Šv. Kūčiomis.
