Jei prieitas liepto galas, lai bent atsisveikinimo šuolis būna gražus – su salto, piruetais ir sissonne fermee. Kažkur ten, horizonte – vystyklai, nusėdėtas fotelis, apsimetinėjimas Kalėdų seniu ir šeimyninė kepsninė – didžiausia pusamžio vyro pramoga ir jaunystės aukuras, bet šie džiaugsmai dar palauks. Bernvakaris yra ir pradžia, ir pabaiga, o tai reiškia, jog jis turi būti įsimintinas. Na, atsiminti visko, ko gero, vienareikšmiškai nepavyks, tačiau surengti once in a lifetime vakarą būsimajam jaunikiui yra gražus gestas iš artimiausių draugų ir puiki dovana. Kaip toji dovana turėtų atrodyti?
Bernvakaris neturi kanono, nėra iškaltų akmenyje taisyklių, ir tai yra geriausia jo dalis, tad galima tik pasiūlyti kontūrus, kaip jis galėtų atrodyti. Žinoma, yra „raudonosios linijos“, kurių peržengti nederėtų, ir dėl kurių vestuvių varpai gali taip ir nesuskambėti – neperlenkti lazdos svarbu. Vargu, ar dažnam bernvakaris yra reguliarumas, tad klausimų pagrįstai gali kilti, ir nemažai: kas turėtų dalyvauti? Kokią veiklą ar pramogas organizuoti, jei to apskritai reikia? Kur švęsti?
Jei esate jaunikio draugas ir rengiate jam staigmeną, pirmoji puikaus vakaro sąlyga, be abejo, yra draugijai. Bendradarbiai? Trečios eilės pusbrolis? …būsimasis uošvis? Viskas priklauso nuo to, kiek artimas jų santykis su pagrindiniu vakaro veikėju. Būtų negerai, jei ateinančius keliasdešimt vedybinio gyvenimo metų jaunikiui tektų siuntinėti grasinančius laiškus su iškarpytomis iš laikraščio raidėmis bernvakario liudininkams – vien tam, kad nebūtų sulaužyti tylėjimo įžadai.
Bernvakario organizavimas ne jaunikio reikalas. Tačiau tie, kurie jame dalyvaus, turi pasistengti, kad ta išskirtinė diena ir vakaras taptų nepamirštamu nuotykiu.