Žmogus nežino, kad jis panašus į velnią:
Keikiasi velniškai,
Myli velniškai,
Geria velniškai.
Tad gyvenk taip, kad galėtum pasakyti:
Man velniškai gera.
Mielasis bičiuli, gražiai gyveni.
Štai stalas nukrautas, bokalai pilni!
Žmonelės meilumas, linksmumas svečių,
Išgert už Tave ligi dugno kviečiu.
Ko tau palinkėti? Meilės, gal sveikatos, laimės, kaip pasaulis, didelės.
Džiaugsmo, gal sėkmės? Gal šimto metų? O gal visko po truputį iš eilės.
Te sekundės Jūsų nušvinta minčių aušroje,
Te minutės nubėga svajonių takais.
Tegu valandos Jūsų ištirpsta vilties ugnyje,
Tegu dienos nušvinta laimės žiburiais.
Te savaitės Jūsų klega su brangiais draugais,
Tegu mėnesiai prabyla permainų balsais.
Tegu metai Jūsų kvepia pergalių žiedais,
Te gyvenimas lyg knygoj susirašo sakiniais
– Nuoširdžiais, prasmingais ir darniais…
Su metais pajuntame gyvenimo kainą,
Su metais jausmai užsigrūdina.
Juk, būna, pavasarį šalnos užeina,
Ir būna pavasaris rudenį.
Kad nuramint gyvenimui širdį,
Išsaugot liepsnojančią jauną,
Ir meilė, kaip saulė sušildo,
Tos šalnos rudens neužgauna.
Su metais ir vingiai kely išsiskiria,
Širdis ir jausmai užsigrūdina.
Todėl nešk savo pavasarį šviesų,
Kaip spalvotą gyvenimo rudenį.
Jaunas žurnalistas netaktiškai paklausė įžymios artistės, kiek jai metų.
– Neprisimenu, – atsakė artistė.
– Kaip, jūs nežinote kiek jums metų? — stebėjosi jaunas žurnalistas.
– O aš jų neskaičiuoju. Aš, pavyzdžiui, skaičiuoju pinigus, brangakmenius, nes juos gali pavogti. O mano metų niekas nepavogs!
Tad pakelkime taurę už nepavagiamą mūsų turtą – mūsų metus!
Išgerkim už tai, kad rytoj pabrangtų buteliai taros supirktuvėje.
Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante.
Staiga jis paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą! Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus, ir kuo stipriau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o vėliau sušuko:
– Supratau!
Pakeliam tostą už gerus ir supratingus draugus.