Gyveno kartą senas senas žmogus. Jis pragyveno ilgą gyvenimą, turėjo daug draugų, garbingą profesiją, krūvą vaikų ir anūkų, jaukius namus. Ateina pas senuką Mirtis ir sako:
– Einam su manimi.
– Kodėl? – nustebo senukas.
Aš juk dar sveikas, linksmas, gyvenimu patenkintas. Aš nenoriu mirti. Man patinka gyventi.
– Gerai, – sutiko Mirtis. – Aš paliksiu tave ramybėje. Gyvenk sau laimingai, bet su viena sąlyga. Juk turėjai daug draugų. Tad štai: nuo šiol už kiekvienus pragyventus metus aš su savimi pasiimsiu po vieną gerą tavo draugą. Sutinki?
Ir tada senukas pravirko.
Tad pakelkime taurę už tas senuko ašaras ir už tvirtą draugystę!