Prigeso žydros akys. Pasenai.
Sunku gyvent ir but vienai.
Sunku prie karvės ir daržuos
Skarelė apsirišk ir atvažiuok.
Mums reikia tavo rankų ir širdies, –
pušynai neilgai liūdės.
O jei palikti bus sunku,
Tai atsivežk miškus, laukus,
Dangaus reželį virš trobos,
Ryšelį tarmiškos kalbos…

Kai tylūs medžiai tyliai ošia,
Kai švelnios bangos paliečia tave,
Kai jūros žvaigždės tavo galvą puošia,
Kai skamba seno žvėjo vieniša daina,
Kai vėjas suvelia tau plaukus,
Ir suklykia žuvėdra skambančiu balsu,
Tada sakyk gi, mama, užsimerkus:
„Gyvenimas yra gražus!”

Pasėdėk, parymuok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai:
Žinom, kad atiduotum savąją širdį,
Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai.
O dienos liūdnos ir laimingos,
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly.
Te nieko šiandien tau nestinga,
Aplinkui šypsos artimi…

Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos – padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas “Mama”.
Tu man sakai, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmonės – dideli vaikai.

Leisk, mama, Tau rankas šias išbučiuoti,
Sugrubusias nuo vargo ir darbų,
Leisk, mama, Tau karštai priglust prie skruostų,
Prie laiko pėdsakų giliai grubių.

Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.

Miela Mamyte, patikėk, neturime nieko brangesnio už tave.
Tegul prabėgusių metų našta neišsekina tavo gerosios širdies,
Neužgesina akių šviesos, tegul niekada nepavargsta tavo darbščiosios rankos,
Rūpesčių kasdienybėje nenuvysta šypsena ant tavo lūpų, o gyvenimo kelias tegu būna ilgas ir šviesus.

Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti.
Ji lyg angelas, lyg fėja, nors jos nėr dabar arti..
Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštau šia Žeme.
Jai norėčiau nuskinti saulę ir surinkt visas žvaigždes.
Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu..

Tamsią vėjuotą naktį man vėl neramu,
Aš prisimenu savo mamytę,
Ir tyliai nuotrauką prie širdies glaudžiu.

Prisimenu savo vaikystę,
Lopšinę kurią dainavai,
Aš sugrįšiu pas tave mamyte būtinai, būtinai.

Įėjusi į savo trobelę,
Pajusiu gaivų kvapą gimtųjų kraštų,
Apkabinsiu tave miela mama,
Aš dažnai tavęs pasiilgstu.

Aš sugrįšiu. Sulauk manęs mama.

Išmokei tu mane dėlioti šventą kryžių,
Ir palydėjai iš margų lankų.
Dabar, kai spusteli čia juodos valandos sugrįžę,
O, mama! Be Tavęs sunku, sunku.

Mamyte, Tu šilta
Saulytė dieną blausią.
Tu – pievoj atrasta
Gėlytė raudoniausia!

Galiu Tau daug vardų
Šiandieną sumanyti.
Gražesnio nerandu
Už mieląjį – Mamytė.

Ačiū Tau Mama už Meilę ir naktis bemieges,
Už švelnumą rankų, virpesį širdies,
Visada man būsi kaip gražiausias žiedas,
Gėrio ir kantrybės, džiaugsmo ir vilties..

Mamyte, tu išmokei mus žengti pirmąjį žingsnį,
Rūpestingai globodama mūsų trapiuosius sparnus.
Tu pirma mums parodei saulės spindulį,
Šiltą šypseną užkerėjai veidus mūsų.
Tu išmokei mus dirbt ir mylėti,
Skausmą ir vargą dalintis per pus.
Tu pirmoji nušluostei mums ašarą,
Kai suklupom nužengę toli ,
Ir parodei tiesiausią gyvenimo kelią,
Kuriuo einam dabar mes visi.