Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli

Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūs.
Erškičiuotą kelią eitum šimtą mylių,
Kad jisai pareitų vėlei į namus.

Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso,
Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti.
Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos,
Ir paliko vien sielvartas širdy.

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir palieka
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.

Netektis. O gal žvaigždė?
Išsivedė brangiausią žmogų.
Lemtis. O gal gyvenimas?
Paliko begalinį skausmą.

Labai užjaučiame Tave netekties valandą.
Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę,
Bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai,
O žodis “niekada” vis žeidžia tolstant praradimui.

Tik brangus prisiminimas liko,
Juodas gedulas, skaudi rauda.
Niekas kitas negalės pakeisti,
Mylimo Tėvelio niekada.

Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu,
Bus vėjeliu ir plaukus sušukuos.
Bus skarele, kai ašara nurieda,
Ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.

Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris,
Nors iš skausmo ir plyštų širdis.
Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai,
Tik sapne kai kada aplankys.

Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė,
Prieš juodą nebūtį lemties.
Sprendimo jos pakeisti niekas negali,
Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.

Kalba – tai miestas, kurio statybai kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį. – R. V. Emersonas.

Mes kalbame mažai, jeigu nekalbame apie save. – V. Hazlitas.

Jei kalba eina apie pinigus, yra tik vienas taiklus žodis: DAUGIAU!” – A. Kostolanis, Investuotojams ir spekuliantams.

Kalba yra didis, tautos statytas paminklas. – J. Jablonskis.

Kalba – mąstymo priemonė. Kalbėti bet kaip reiškia ir mąstyti bet kaip: netiksliai, apytikriai, nepatikimai. – A. Tolstojus.

Jei garsiai šauki, vadinasi, tavo kalba pernelyg skurdi ir šauksmu nori nustelbti kitų balsus. – A. de Sent-Egziuperi.

Rodo 421–435 of 2272 posts