Atsitiko taip, kad vienas visiškai nuskurdęs žmogelis paprašė savo bičiulio paramos. Bičiulis išsitraukė savo piniginę ir prisipažinęs, jog tai visos jo santaupos, atidavė ją žmogeliui. Tas, pasiėmęs bičiulio piniginę, nuėjo į namus. Tuo metu pas jį atėjo kaimynas ir prisipažino, kad nebeturi namuose nė duonos kriaukšlio. Tada žmogelis išsitraukė ką tik gautą piniginę ir tarė:
– Aš taip pat nieko neturėjau, bet vienas mano bičiulis man padovanojo šią piniginę. Dabar ją tu paimk, o manęs gal neapleis Dievas…
Paėmė kaimynas piniginę ir eina namo. Sutinka tą bičiulį, kuriam pradžioje ir priklausė ši piniginė. Bet šįsyk bičiulis pats prašėsi išmaldos. Kaimynas pagalvojo: “Aš tą piniginę gavau dovanų, tai kodėl aš ją privalau savintis”. Ir jis atidavė piniginę prašančiajam. Tas gi tuoj pat atpažino… savąją piniginę ir paprašė paaiškinti, kaip ta piniginė atsirado pas jį. Kaimynas viską papasakojo. Tada piniginės savininkas tarė:
– Tai aš padovanojau šią piniginę. Todėl bus teisingiausia, jei tuos pinigus pasidalinsime trimis lygiomis dalimis…
Tad siūlau išgerti už tikrą, bičiulišką draugystę be jokių išskaičiavimų!